Norint miestą mylėti ir juo rūpintis, būtina jį pažinti. Tokį, koks jis yra ir tokį, koks jis buvo praeityje. Literatūros Nobelio laureatas ir Vilniaus garbės pilietis Czeslawas Miloszas, gimęs prie Nevėžio, baigęs Žygimanto Augusto gimnaziją dabartinėje K.Kalinausko gatvėje ir teisės studijas Vilniaus niversitete, lankydamasis Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, susitikimuose su skaitytojais tarsi priekaištaudamas dabartiniams vilniečiams yra prasitaręs: “Jūs, lietuviai, Vilnių mylite paviršutiniškai“.
Ką turėjo omenyje Cz.Miloszas, save laikęs paskutiniu Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės lietuviu? Matyt, tai, kad daugumai lietuvių Vilnius svarbus tik tuo, kad jis yra sostinė ir tuo, kiek jis yra lietuviškas. O juk šalia lietuvių Vilniuje, kaip ir Didžiojoje Kunigaikštystėje, nuo seniausių laikų gyveno ir kitos tautos, palikusios savo pėdsaką miesto istorijoje. Kai kuriais laikotarpiais kitos tautos - žydai, lenkai - net dominavo Vilniaus ekonominiame, religiniame ar kultūriniame gyvenime. Pavyzdžiui, senoji rusinų kalba, artima baltarusių kalbai, iki pat 17-ojo amžiaus buvo Lietuvos valstybės kanceliarinė kalba.
Visi, kas rimtai domisi Vilniaus praeitimi, tuos skirtingų kultūrų pėdsakus pastebi. Lietuviai daugiau mato lietuviško paveldo, lenkai pastebi lenkiškos kultūros pėdsakus, žydų istorijos tyrinėtojai akcentuoja vilnietišką žydų kultūrą, o baltarusiai, taip pat kaip ir rusai, suranda savų kultūros paveldo ženklų.
Vilnietis, dabar gyvenantis Kanadoje Laimonas Briedis, pernai išleistoje knygoje „Vilnius, savas ir svetimas“ galbūt vienas pirmųjų iš lietuvių autorių pamatė Vilnių ne tiek lietuvišką, kiek kitų, čia gyvenusių tautų dominuojamą miestą. Gal taip išėjo todėl, kad autorius plačiai naudojosi keliautojų svetimšalių aprašytais įspūdžiais apie Vilnių, žvelgiančių į jį iš šalies.
Cz. Miloszas savo esė rinkinyje „Tėvynės ieškojimas“, šiemet pakartotinai išleistame, minint jo šimtąsias gimimo metines, nemažai skiria dėmesio parodyti, kaip Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėse,taip pat Vilniuje, 19-ajame amžiuje ir 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje bendravo skirtingų kalbų ir kultūrų žmonės, kokiais stereotipais ir prietarais vadovaudamiesi vieni kitus vertino ir, deja, ne visada vieni kitus suprato. Vilniaus „miesto istorija tiktų tragedijai. Lenkų ir lietuvių ginčas būtų tik smulkus epizodas, o pagrindine tema iškiltų Paneriuose sunaikintų žydų likimas ir po to sekusi sovietų okupacija, kuri vilniečių daugumai reiškė tėvynės praradimą“, - rašė LDK „paskutinis lietuvis“.
Nuo to laiko, kai Cz.Miloszas paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje, tiek Vilniuje, tiek šalyje daug kas pasikeitė. Atsirado ne tik gabių, bet ir pilietiškai aktyvių istorikų, mokslo, meno, kultūros žmonių, išsilavinusių vilniečių ir kitų miestiečių, norinčių pažinti Vilnių ir savo krašto praeitį tokią, kokia ji buvo, be pagražinimų, nutylėjimų, nesivadovaujant mitais ir legendomis, sukurtomis ideologiškai mąstančių veikėjų praeityje ir tuos mitus palaikančių šiandien.
Kiekviena tauta turi ne tik gražiąją ir garbingąją savo istorijos pusę, bet ir tamsiają, kurią pilietiškai nebrandžios visuomenės stengiasi nuslėpti, o neretai ją pagrąžinti ir pateisinti.
Neseniai Seime vykusioje konferencijoje, skirtoje 1926 m. valstybiniam perversmui pažymėti, žinomas istorikas ir diplomatas ne tik pateisino Antano Smetonos poelgį valstybiniame perversme - tai nenuostabu, gal jis tapo tautininku, bet ir nematė nieko blogo, kad tautininkai ėmė pinigus savo partinei veiklai iš Sovietų Sąjungos atstovybės Kaune. Matyt, diplomatui neatrodytų keistai, jei dabartinės mūsų partijos imtų pinigus iš Vilniuje akredituotų ambasadų? Tai bent pilietiškumo ir patriotizmo pamoka augančiai kartai. Istorikų pranešimų klausė nemažai mokytojų ir vyresniųjų klasių moksleivių.
Prie tamsiųjų Vilniaus istorijos pusių neabejotinai turėtume priskirti Cz.Miloszo ir daugelio žydų bei lenkų istorikų ne kartą paminėtus Panerius, kuriuose vokiečių naciai ir jiems talkinęs specialus lietuvių junginys („Einsatz“) sunaikino visą Vilniaus žydų bendruomenę, dešimtis tūkstančių vilniečių, kurie neabejotinai mylėjo savo miestą.
Dalis mūsų žiniasklaidos ir kai kurios valstybinės institucijos skausmingai suregavo į lenkų istoriko parašytą studiją apie Panerius. Tačiau šiemet, kai buvo pažymimos tragedijos 70-osios metinės, neteko girdėti ir matyti pačių lietuvių darbų apie Panerių tragediją, nors tai turėtų būti mūsų valstybinių institucijų - Švietimo ir mokslo, Kultūros ministerijų rūpestis.
Dabar gyvenančių eilinių vilniečių garbei galima pasakyti, kad šiemet jie ne tik formaliai pagerbė holokausto aukas Panerių miške, kur buvo nužudyti ne tik žydai, bet ir lenkai ir kelios dešimtys lietuvių iš generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės. Vilniečiai moksleiviai, talkinami šviesių mokytojų, šv.Kotrynos bažnyčioje, minint Panerių žudynes, visą dieną skaitė nužudytųjų žydų pavardes tarsi teigdami, kad ir neesanti žydų bendruomenė yra gyva tarp dabartinių vilniečių.
Taigi naujoji karta vilniečių jau drąsiau žvelgia į savo miesto istoriją. Ji jau nustoja ignoruoti tamsias savo miesto istorijos puses ir pajėgia atsigręžti į tokią savo praeitį, kokia ji buvo iš tikrųjų.
Pažįstu ne vieną vilnietį, ateinantį aptvarkyti senųjų vilniečių kapų Užupio Bernardinų kapinėse, kurias 2000 m. naujam gyvenimui prikėlė graži Lietuvos ir Lenkijos prezidentų iniciatyva. Čia ilsisi daug iškilių vilniečių, universiteto profesorių, kilmingų giminių, aukštų kariškių, nežinomų miestiečių palaikai. Vienų pavardės lietuviškos, kitų 0- lenkiškos, trečių - itališkos ar vokiškos.
Deja, ne viską gali padaryti privati vilniečių iniciatyva. Pavyzdžiui, miesto centre yra dvejos apleistos evangelikų kapinės. Vienos - prieš evangelikų liuteronų bažnyčią Pylimo gatvėje, o kitos - ant Tauro kalno šalia santuokų rūmų, prie JAV ambasados. Manoma, kad būtent jose palaidotas laisvės kovotojas prieš carizmą kalvinistų tikėjimo Simonas Konarskis, sušaudytas 1839 m. Sovietmečiu jos buvo sulygintos su žeme. Žinoma kapinių neatkursi, bet pažymėti jų buvimo vietą, sutvarkyti vieša šiukšliadėže paverstą 19-ojo amžiaus koplyčią turėtų būti miesto vadovų bei visos Vilniaus savivaldybės garbės reikalas.
Turėtų būti gėda, kad per 21-erius nepriklausomybės metus nesugebėta sutvarkyti ne tik minėtų kapaviečių, bet ir centrinių aikščių. Gyvenam tarsi po karo. Gal miesto tarybai vertėtų nuvažiuoti į Rygą, pažiūrėti, kaip ten parkai centre sutvarkyti.
Nepaisant šių dėmių, daugiakultūris Vilnius pamažu atgimsta dabartinio vilniečio sąmonėje ir vis daugiau ir daugiau Vilniaus gyventojų tampa tikraisiais vilniečiais, kuriems svarbus visų čia gyvenusių ir kūrusių tautų atminimas.
Kaip rašo Tomas Venclova savo knygoje „Vilnius. Asmeninė istorija“, atsikuria „senasis vilniečio tipas, atsparus, savaip aristokratiškas, suvokiąs ir gerbiąs skirtingumus“. Todėl garbiam vilniečiui Cz.Miloszui šiandien galėtume pasakyti, kad daug vilniečių savo miestą tikrai myli nepaviršutiniškai ir kad Vilnius yra atviras visiems, jį mylintiems ir juo besirūpinantiems.