Tai filmas ir apie pačią Rusiją, tiksliau, naujausią jos istoriją, diktatūrą ir užsienio politiką. Kartu tai ir diktatūrų anatomija naujomis aplinkybėmis.
Tarptautiniu mastu pripažintas režisierius tęsia genialaus kino režisieriaus M.Romo „Paprasto fašizmo” tradiciją, stengdamasis parodyti, kaip rudasis maras valstybės mastu atgimsta mūsų laikais.
Tai antiputiniškas filmas. Toks pat negailestingas kaip ir paskutinio Europos diktatoriaus A.Lukašenkos atžvilgiu. Šiam veikėjui J.Chačevatskis yra paskyręs net kelias taiklias ir sarkastiškas kino juostas.
Autoritarinių režimų atsiradimas ir suklestėjimas yra atvirkščiai proporcingas šviesuomenės tylėjimui, todėl J.Chačevatskis, užuot vaizdavęs populiarias ir pelningas vampyrų meilės istorijas, ne bėga nuo laisvės, bet leidžiasi į sudėtingą pilietinį ir politinį gyvenimą.
J.Chačevatskis analizuoja tuos atvejus, kai diktatūra įvedama ne po karinio perversmo, bet bręsta pamažu, dalyvaujant ir iš dalies pritariant visuomenei. Šis režisierius nuolat primena, kad neįmanoma pavergti nei tautos, nei individo, jei jie patys to nenori.
Naujausiame savo filme, skirtame prieš metus vykusiems rinkimams Baltarusijoje, režisierius klausia kaimiečio, kodėl jis balsavo už A.Lukašenką. Todėl, kad prezidentas nori įvesti tvarką, atsako artojas.
„Lobotomijoje” nufilmuoti jauni rusai provincijoje, skanduojantys prakeiksmus Gruzijai ir aikštės pakraštyje deginantys rašytojo V.Suvorovo knygas. Greta stovi inteligentiškos išvaizdos, pagarbaus amžiaus pora ir aiškina, kad tai teisinga.
Žmonės labai dažnai patys pavergia save ir savo protą.
Režisierius J.Chačevatskis daug dėmesio skiria detalėms, diktatorių kalboms, už kurių dėl proto tingumo žmonės dažniausiai neįžvelgia paslėptos prasmės. Antai A.Lukašenka diktatoriaus karjerą pradėjo būdamas parlamento Kovos su korupcija komisijos pirmininkas.
Apie savo neapykantą korumpuotiems valdininkams jis tada postringavo visose pakampėse. Kaip ir V.Putinas, nepaliaujantis „kovotojas” su oligarchais, jis suprato, kad tik jausmai sugalvotam priešui sutelkia minią, kuri, beje, visada prisistato kaip tikrasis visuomenės balsas.
Naujiems diktatoriams gimti daug reikšmės turi modernios įvaizdžio kūrimo technologijos, kurios anksčiau buvo vadinamos smegenų plovimu. Režisierius prisipažįsta, jog ir pats buvo apsigavęs laikydamas A.Lukašenką komiška figūra. Jam atrodė, kad neįmanoma lėkštomis kalbomis paveikti šiuolaikinės visuomenės.
Baltarusijos inteligentija naujai iškeptam prezidentui neskyrė net visos kadencijos. Sukluso tik pradėjus svarstyti galimybę išplėsti prezidento galias. Tačiau iniciatyva jau buvo A.Lukašenkos ir jo aplinkos rankose.
Kai vienas po kito ėmė dingti prezidentui oponuojantys politikai, šaukštai buvo po pietų.
J.Chačevatskis teigia, jog polinkis į diktatūrą nepriklauso nuo geografijos ar vienai ar kitai tautai skirto likimo, bet atsiranda dėl žmonių pasyvumo, abejingumo, tingėjimo galvoti ir, savaime suprantama, tų, kurie šiomis žmonių savybėmis naudojasi savo tikslais. Diktatūros, jo manymu, nepersiduoda oru ar lašeliniu būdu, bet per suinteresuotų politikų kišenes.
Svarbi naujųjų diktatūrų ypatybė yra ta, jog šiuo keliu pasukusieji nebesijaučia tvirti remiami tik minios, bet vis labiau privalo paisyti išsilavinusios visuomenės dalies nuomonės.
Rusija, iš pakrūmės užpuolusi Gruziją, suprato, jog reikės pasiteisinti ne vien prieš savus. Tam buvo skirta versija apie provokuojamus Gruzijos veiksmus, tikintis, jog ES ekspertai ieškos balanso ir atsakomybę padalys tarp abiejų pusių.
Taip ir atsitiko. ES tyrimo raportuose dėl politinių motyvų ir nenoro konfrontuoti su dujų ir naftos tiekėju gausybė detalių užgožia esmę, kuri taip ir neįvardijama. Abipusės atsakomybės koncepcija dėl Rusijos ir Gruzijos konflikto jau įsitvirtinusi žmonių galvose.
Nesunkiai tuo galima įsitikinti ir Lietuvoje.
J.Chačevatskis įtikinamai savo filme parodė, jog Rusijos agresija buvo suplanuota iš anksto, bet ES tai jau nebeaktualu. Daug svarbiau, kiek žmonės ruošiasi išleisti pinigų Kalėdoms.
Kritiškai mąstanti visuomenės dalis taip pat nusiramino. Vakarų Europos valstybės, kuriose į aukštus postus ateina vis daugiau menką istorijos jausmą turinčių žmonių, tiesą paaukojo dėl patogaus ir nieko neįpareigojančio buvimo.
Tačiau siauras pragmatiškas galvojimas, kaip jau ne kartą yra atsitikę, atsigręš prieš pačią Europą.
J.Chačevatskio paklausiau, ką jis mano apie Lietuvą. Ar įmanomi čia tokie procesai, kokie vyksta Baltarusijoje?
Atsakymas buvo ironiškas, vertas Odesoje gimusio žmogaus: „Sovietiniais laikais propagandininkai perspėdavo gyventojus apie „pragaištingą Vakarų įtaką”, o Lietuva rimtai turėtų susimąstyti, kaip išvengti pragaištingos Rytų įtakos.”