Ir kame tas Kalėdų šventumas? Argi neakivaizdu, kad „šventumas“ tėra tik šiuolaikiškas prieskonis prie Didžiosios vartojimo šventės. Pagoniškos Kalėdos atgavo savo pagoniškąją esmę ... su krikščionišku papuošimu. Vis įspaudas po dviejų tūkstančių metų krikščionybės vyravimo pagoniškoje Europoje.
Krikščionys, išgelbėkime šventumą nuo šito Kalėdų balagano!
Kadaise taip pasielgė Mergelė Marija ir Juozapas. Atvykę į gyventojų surašymą Betliejuje, jie nerado ten vietos, kur prisiglausti. Tuomet ten vyko balaganas, kurį sukėlė į surašymą iš visų pakraščių sugužėję judėjai. Šventumą nešanti šeima nerado sau vietos. Šventumas turėjo slėptis už miesto, kaži kur laukuose kartu su naktigonėje budinčiais piemenimis.
Tas pats vyksta ir dabar. Vartojimo zombiai užėmė Betliejų, pagoniškas balaganas išstūmė šventumą iš viešosios erdvės. Šventumas apsigyveno nuošaliai tikėjimą ir meilę Dievui puoselėjančiose šeimose, bendruomenėse.
Krikščionys, atėjo laikas ir mums tapti tomis užmiesčio olomis, į kurias įžengia pats Šventumas. Pabandykime išgelbėti nuo kalėdinės beprotystės save, savo šeimą, valstybę ir visą Vakarų civilizaciją. Suvokime, kur kviečia mus šiandien šventasis Gimimas.
„Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa.“ (Lk 2,8-9)
Šviesa yra simbolis, nurodasntis Dievo buvimą ir veikimą. Pagaliau paklauskime esminių klausimų apie mus pačius! Kokiu būdu tikintys išgyvena šventą Dievo buvimą ir veikimą? Kaip Dievo Gimimo iškilmės atveria mumyse šventumo gelmę?
Kaip gi šventumas gimsta mumyse? Kaip išgyvenamos Viešpaties Gimimo iškilmės?
Prisiminkime Gimimo iškilmių prasmę. Stebėtina, tačiau ji yra beveik užmiršta. Ne tik viešojoje erdvėje, bet ir dvasingose kalėdinėse banalybėse šios prasmės atšvaitų nebeliko. Pirmasis Gimimas, arba Atėjimas, nurodo į Antrąjį Atėjimą, t.y. Kristaus sugrįžimą ir Paskutinįjį Teismą. Dievo Sūnaus įsikūnijimas yra šventumo įvykis, kuris laikų bėgyje plečiasi krikščionių, t.y. Kristaus kūno narių, šventume. Tuo tarpu antrasisi ir galutinis Dievo sugrįžimas yra šventumo pilnatvės žmonijoje, o kartu ir bendrystės su Dievu, įvykis.
Šventumo šviesa įvyksta mumyse pačiuose. Gimimo iškilmės – tai ne tik istorinio įvykio Išganytojo atėjimo paminėjimas, ne tik džiaugsmas dėl laukiamo išganymo.
Gimimas yra vidinė malonės patirtis ir iš čia kylantis džiaugsmas. Malonė gimdo mus pačius ir virsta mumyse neišmatuojamu džiaugsmu ir išganymo viltimi.
Kartą metuose turime progą ypatingu būdu suvokti savo laisvės mastą. Ne tik kaip krikščionys, bet ir kaip žmonės. Pasaulio naktyje ir beprasmybėje manyje užgimsta Šventasis ir Žmogus.
Juk mumyse užgimusi dieviška viltis „būti su Dievu amžinybėje“ atskleidžia ir kiekviename žmoguje glūdinčią prigimties tiesą – „būti pagal Dievo paveikslą ir panašumą“. Viešpaties Gimimas ne tik dovanoja Dievo šventumą, bet ir išvaduoja žmogaus prigimtį iš susikurtų pančių, iš melagingų tiesų apie save vartojimo, iš tariamo ir begalinio malonumo „būti šio riboto pasaulio vartotoju“.
Krikščionys, išvaduokime nuo „šventų“ Kalėdų ne tik šventumą, bet ir žmogų!
Krikščionių laukia didelis darbas ir didelė Auka. Juk sugrįžo pagonybės tamsa. Tad būkime tais šventumo židiniais, prie kurių sugrįš stabų nelaisvėje ir kiaulišku ėdalu užspringęs žmogus ... visgi sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Jis visgi trokšta Atgimimo vilties.