Gerų manierų specialistai ramina: šiuolaikinio etiketo taisyklės
demokratiškos, o pagrindinis principas, kurio vertėtų laikytis
restorane, labai paprastas: moka tas, kuris kviečia.
Etiketo žinovas Arminas Lydeka įsitikinęs: save gerbiantis vyras, net
ir tuomet, jei į restoraną jį kvietė moteris, pasisiūlys apmokėti
sąskaitą ar bent dalį jos. Ir tik moteriai primygtinai pareikalavus
nusileis jos įgeidžiui mokėti pačiai.
„Dažnas vyras, net jei žino visas etiketo taisykles, matydamas, kad
bendrą sąskaitą apmoka moteris, pasijunta nejaukiai“, - pripažino
A.Lydeka.
- Kada ir kodėl atsirado šis nelengva problema tapęs klausimas: kas turi apmokėti sąskaitą restorane? - paklausiau
A.Lydekos.
- Buvo laikai, kai atsakymas į jį buvo visiems aiškus: sąskaitas
apmokėdavo vyrai. Tačiau mes gyvename šiuolaikiniame pasaulyje ir ši
mūsų senelių laikų norma dabar visiškai netaikytina.
Viskas pasaulyje kinta. Etiketas, kad ir koks konservatyvus jis būtų,
taip pat. Etiketo normos perduodamos iš kartos į kartą, bet kiekviena
karta suteikia ir ką nors nauja.
Niekas tiksliai nepasakys, kada sąskaitų apmokėjimo iniciatyvą restorane
moterys pradėjo imti į savo rankas.
Tai įvyko XX amžiaus pradžioje, kai moteris tapo savarankiška ekonominių
santykių dalyve - dirbanti ir atlyginimą gaunanti moteris pati galėjo
mokėti, pati vaišinti.
- Tad kaip derėtų elgtis šiandien?
- Laikomasi principo: kas pakvietė į restoraną ar kavinę, tas ir turi
jausti pareigą apmokėti sąskaitą. Tai gali būti ir vyras, ir moteris,
ir viršininkas, ir pavaldinys.
Tačiau pakviestasis, pats būdamas savarankiškas, gali pasiūlyti sumokėti
už savo pietų dalį - ir tai bus labai gražus gestas.
Ar pakvietęs asmuo su tuo sutiks, ar prieštaraus - jo reikalas. Nieko
bloga, jeigu jis sutiks, ir jokiai etiketo normai nenusižengs, jei norės
sumokėti vienas.
- Ar mokėjimo klausimas gali būti aptariamas iš anksto?
- Toks aptarimas yra nemandagus. Kas taip elgiasi, žemina savo svečią
ar kolegą. Etiketo normos tam ir yra, kad tokių situacijų būtų
išvengta.
Jeigu mane pakvietė ir aš sutinku, vadinasi, suprantu, kad pakvietęs
asmuo įsipareigojo sumokėti už abu.
- Kartais svečias neįsivaizduoja jį pakvietusiojo galimybių ir nežino, ką derėtų rinktis iš valgiaraščio. Kaip pasielgti?
- Tai - subtilus ir sudėtingas klausimas, kurį sprendžiant reikėtų
vadovautis sveiko proto kriterijumi. Dažnai mes maždaug įsivaizduojame
pakvietusiojo pajamas, nujaučiame jo finansines galimybes ir
atsižvelgdami į tai renkamės.
Dar daugiau informacijos mums suteikia restorano, į kurį esame
pakviesti, lygis. Jei pakvietė į prabangų restoraną, galime manyti, kad
žmogus nusiteikęs paišlaidauti, ir užsisakyti ką nors prabangesnio ar
įdomesnio.
Jei esame pakviesti į paprastą kavinukę, suprantame, kad žmogus nelinkęs
brangiai mokėti, ir pasitenkiname kuklesniu patiekalu.
Įprasta, kad pietums užsisakomi ne daugiau kaip du patiekalai, o
vakarienei restorane jų gali būti trys ar keturi.
- Kas turėtų išrinkti ir siūlyti gėrimus: pakvietęs asmuo ar kiekvienas pagal skonį?
- Kiekvienas turi rinktis pats. Lietuviams reikėtų atsisakyti
netikusio įpročio primygtinai siūlyti: imk, aš vaišinu. Piršti vieną
ar kitą gėrimą nėra gražu.
Pakvietęs asmuo tampa tarsi to pasisėdėjimo šeimininku, tad jis gali
pasiūlyti kam nors iš svečių išrinkti vyną.
Tas, kuriam pasiūloma išrinkti vyną, laikomas garbingiausiu svečiu, nors
garsiai tai ir nepasakoma.
Be abejo, tas garbingasis svečias gali sutikti su pasiūlymu, bet gali ir
„atmesti teniso kamuoliuką“ atgal šeimininkui: tu pakvietei, tu ir
šeimininkauk.
Renkantis gėrimus, kaip ir patiekalus, dera vadovautis tuo pačiu sveiko
proto principu. Tik tarp merginų egzistuoja nerašyta taisyklė, kaip
neįžeidžiamai atstumti nepageidaujamą gerbėją: jo pakviesta į
restoraną, užsisakyk bent porą taurių paties brangiausio šampano, ir
beveik gali būti tikra, jog daugiau jis tavęs niekur nebekvies.
- Kas, pasibaigus pietums ar vakarienei, turėtų paprašyti atnešti sąskaitą?
- Visais atvejais - pakvietęs asmuo. Gali paprašyti ir pakviestasis,
bet etiketo kalba tai jau bus suprantama kaip iššūkis. Tokiu poelgiu
pakviestasis tarytum pasako: aš nepatenkintas, mes nesusitarsime, aš
apmoku ir daugiau nesikabinėk.
Kartais tai visai reikalinga ir naudinga, tik tokį veiksmą reikia
tinkamai suprasti.
- Kaip reikėtų pasidalinti sąskaitą, jeigu sutariama, kad mokės ne vienas asmuo?
- Dalijama apytiksliai - su skaičiuotuvu neskaičiuojama. Jeigu vienas
žmogus užsisakė gerokai daugiau nei kitas, jis gali apmokėti du
trečdalius, kitam palikti mažiau. Nesvarbu, ar sąskaitą tarp savęs
dalijasi vyrai, moterys ar vyras ir moteris.
Mūsų seneliai gali užsiminti, kad mokėti turi vyras. Nieko bloga, kad
žmonės taip mąsto ir stengiasi taip elgtis. Vyrui malonu padaryti ką
nors gero, gražaus savo draugei ar kolegei, pavaišinti ją pietumis.
Tai labiau pliusas nei minusas. Tačiau tai nekeičia etiketo normos:
kas kviečia, tas moka.
- Bet ir jūs pripažinote, kad Lietuvoje daugelis vyrų, net ir žinančių etiketo taisykles, jaučiasi nesmagiai, jei sąskaitą apmoka moteris.
- Ne tiktai Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje jie taip jaučiasi. Tai
užprogramuota genuose.
Vyras yra kovotojas, statytojas, kūrėjas. Jis nori tvirtai stovėti ant
žemės, nori, kad nuo jo priklausytų aplinka. Tai atsispindi visuose
santykiuose.
Vyras nejaukiai pasijaus net tuomet, jei moteris jį išneš iš degančio
namo ar išgelbės skęstantį.
- Tad tradicija moterims mokėti restorane atsirado iš jų pačių noro būti savarankiškoms, o ne iš vyrų nenoro už viską mokėti?
- Taip. Tai yra moterų pasiūlyto žaidimo taisyklės, kurias vyrai
tiesiog priėmė, stengdamiesi neįžeisti moterų.
Bet moterys irgi turi būti išmintingos ir leisti vyrui pajusti malonumą
apmokant sąskaitą.
Vyras nori padaryti ką nors malonaus, o pasirinkimas ne toks ir didelis:
nupirkti gėlių, dar kokią dovaną ir pakviesti pietų. Nereikia atimti iš
jo tokios galimybės.
- Tad kas geriau: leisti vyrams skęsti ar ištrauktus iš vandens ir atgaivintus vėl atgal įmurkdyti, kad patys išplaukę geriau pasijustų?
- Tai jau retorinis, ne etiketo žinovui skirtas, klausimas.