Vilniaus Universiteto Lietuvių literatūros katedros lektorė dr. Saulė Matulevičienė pastebi, kad nors ir neturime nei mitologinio, nei herojinio lietuviško epo, XX a. užrašytose kalėdinėse lietuvių liaudies dainose atrandame jo atplaišas ir netgi šiandien galime šias istorijas išdainuoti joms skirtu laiku.
- Iš kur mus pasiekia žinios apie senuosius Kalėdų šventės aspektus – simbolius, apeigas? Kokie pagrindiniai mokslininkų šaltiniai?
- Apie tai, kaip kaime švęstos Kūčios ir Kalėdos, kokiais tikėjimais jos buvo apipintos, kaip šventės metu dera ar nedera elgtis, kokie valgiai privalo būti ant šventinio stalo, iki šiol galime teirautis savo tėvų ir senelių - dalies tradicijų jie tebesilaiko, o apie kitas galbūt yra girdėję iš savo tėvų ir senelių pasakojimų, ypač jei jie gyveno ar gyvena kaime.
Apie šios šventės papročius daug rašyta – ir populiariuose leidiniuose, ir akademiniuose. Išsamus ir patikimas XIX pabaigos - XX a. pradžios šios šventės papročių aprašas paskelbtas Jono Balio parengtoje knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės. Tautosakinė medžiaga ir aiškinimai“, kuri sulaukė kelių leidimų. Apie tai rašyta ir daugelio etnologų darbuose.
Vartoju žodį „paprotys“, bet daugelis jų primena ir šventės metu vykusias apeigas. Jų prasmę, paskirtį padeda suprasti pirminės šventės struktūros rekonstrukcijos, kurias yra pasiūlę Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius. Kalbėdami apie šventės semantiką, jie akcentuoja, jog tai Naujųjų metų pradžios šventė, kurios metu aktualizuojami pasaulio sukūrimo mitai.
- Ar svarbus šaltinis yra kalėdinės lietuvių liaudies dainos? Ar sunku atskirti, kurios šių dainų dalys išties archaiškos, o kurios prikurtos vėlesniais laikais?
- Dainos, be abejonės, labai svarbus šaltinis. Jos liudija šios šventės išskirtinumą – ne veltui Kalėdų Advento dainos sudaro net 80 procentų viso mus pasiekusio lietuvių kalendorinio folkloro (įdomu, kad, tarkim, latviai daugiausia turi Janio dienos , t.y, vasaros saulėgrįžos šventės, dainų).
Iš lietuvių kalendorinių dainų nedaug tesužinosime apie šventės papročius, bet jos pasižymi savita poetika ir simbolika, net struktūra. Būtent tvirtai sukalta struktūra mažai palieka vietos improvizacijoms, tad šios dainos menkai tebuvo perkurtos vėlesniais laikas. Įdomu, jog lietuvių kalendorinėse dainose nepasirodo krikščioniškų motyvų, nors jie gali būti įterpti į to paties tipo dainų baltarusiškus variantus.
- Kelintą maždaug amžių siekia šios dainos?
Sunkus klausimas, į kurį neįmanoma vienareikšmiškai atsakyti. Žinome, kad lietuvių dainos pradėtos užrašinėti tik XIX a. pradžioje. Paradoksalu, bet pirmuosiuose dainų rinkiniuose nedaug kalendorinių dainų – tikėtina, jos buvo atliekamos tik tam tikru metu – per šventes, ir tik tuomet jas ir buvo galima užrašyti, kitaip nei ne apeigines dainas. Tad iš esmės didžioji kalendorinio folkloro dalis buvo užfiksuota XX a., kai šios dainos dar gyvavo – jas dainininkės ne tik atsiminė, bet ir dainuodavo joms skirtu laiku.
Kada jos buvo sukurtos, galime tik spėlioti. Akivaizdu, jog šiose dainose išnyra išties daug mitinės kilmės vaizdinių, atspindinčių ir jų kūrėjų archainę mitinę pasaulėjautą. Nepaisant, prieš kiek šimtmečių ji atsirado, svarbiau tai, kad ir šiandien ji mums nėra svetima.
- Kokie yra populiariausi kalėdinių dainų siužetai?
- Išskirtinis lietuvių Advento Kalėdų dainų bruožas yra dviejų paralelinių šakų struktūra - tai yra, daugelyje dainų apdainuojamas gamtos ir žmogaus pasaulis. Iš pradžių kalbama apie tai, kas vyksta gamtoje, o po to visiškai analogiškai apdainuojami žmonių santykiai. Nors, iš esmės, dainose gamtos pasaulis yra modeliuojamas pagal žmogiškąjį, vis dėlto svarbus pats principas.
Dainos turinys labai dažnai susijęs su vienu svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių – poros paieškomis ir pasirinkimu. Tad kaip vanagėlis girelėj medžioja kuoselę ar antelę, laputė - kiškutį, taip bernelis renkasi mergelę. Itin puošni ir mėgiama žydinčios, vaisius brandinančios obelėlės ir tekėti besiruošiančios, kraitį kraunančios mergelės paralelė. Tokių dainų tikrai daug, jų sąsajas su konkrečia švente įtvirtina ir nuolatos pasikartojantys tik šiam laikui tinkami priegiesmiai – kalėda, lelumai, aleliumai loda ir kt.
Nepaprastai įdomią atskirą šio laikotarpio dainų grupę sudaro Kalėdotojų dainos – tai kaimynų namus su linkėjimais, giesmėmis ir dainomis lankančių persirengėlių būrio repertuaras. Šiose dainose skleidžiasi, matyt, mįslingiausi šio laikotarpio dainų vaizdiniai – iš grūšelėje degančių žvakelių iškritus kibirkštėlei randasi marios mėlynos arba atbėga elnias devyniaragis, ant kurio ragų ugnelė dega, kavoliai kala ir t.t. Būtent šios dainos interpretuojamos kaip lietuviško pasaulio sukūrimo mito aidas.
- Labai dažnai tokiose dainose minimas devyniaragis elnias. Ką šitas įvaizdis reiškė mūsų protėviams? Kodėl būtent elnias? Ką simbolizuoja tie ragai, kas „sutelpa“ ant jų?
- Tokių dainų nėra daug. Elnias devyniaragis pasirodo vos dviejuose tekstuose (arba dainų tipuose), kurie turi po porą dešimčių variantų. Bet jo istorija įspūdinga – kaip minėjau, šis elnias ne tik devyniaragis (nors šis skaičius verčia suklusti), bet ir kosminio dydžio – ant jo ragų gali būti ir nauja seklyčia, bet svarbiausia, kad joje kala kalviai. Jų prašoma nukalti aukso žiedą (kupką) ar sidabro žirkles, kuriomis būtų galima nukarpyti pušų šakeles ir eglių viršūnės, ir taip išvysti tėvulio dvarą.
Dainų simbolika tuo ir nuostabi, kad jos negali būti vienaprasmiškai interpretuojamos. Bene labiausiai įkvepiantis Gintaro Beresnevičiaus siūlymas tėvo dvarą atpažinti kaip Dievo buveinę – ne veltui akys kreipiamos į viršų. Kita vertus, ir šis dvaras nepaprastas - jau kito laiko kalendorinėse dainose apdainuojama, jog per vienus jo vartus saulė teka, per kitus – mėnuo rieda.
Kalantys kalviai mums taip pat primena kituose – rašytinuose – šaltiniuose išlikusius mito fragmentus apie saulę nukalusį dievą Televelį arba ją milžinišku kūju vadavusius Zodiako ženklus.
Svarbiausia, jog neturėdami nei mitologinio, nei herojinio lietuviško (o gal baltiško?) epo, XX a. užrašytose dainose atrandame jo atplaišas. Dar svarbiau – kad galime ir šiandien šias istorijas išdainuoti joms skirtu laiku.
Negaliu nepaminėti bene išsamiausios šios srities studijos - Nijolės Laurinkienės knygos „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“, kurioje kiekvienas besidomintis šia tema atras tikrai daug pavyzdžių ir atsakymų.
- Ką reiškia pats žodis „Kalėdos“, kokios egzistuoja jo kilmės versijos?
- Svarbu tai, kad šiuo žodžiu daugelyje tautų vadinama ta pati šventė. Šio žodžio kilmė aiškinta įvairiai – jis sietas ir su lotynišku „calendae“, žyminčiu kiekvieno mėnesio pirmąsias dienas Senovės Romoje, ir su Kalade – bukiu, kurį kalėdotojai triukšmingai vilkdavo per kaimą ir galų gale sudegindavo. Įdomu, kaip šis apeiginis veiksmas aktualizuotas pastaruoju metu - kaladė velkama ir per Vilnių, ir Nevados dykumoje.
Lietuvių dainose „kalėda“ - įprastas būtent šio laikotarpio dainų priegiesmis, o Kalėdos – tai pati įsikūnijusi šventė. Apdainuojama, kaip ji atvyksta geležų ratais, šilkų botagais, kokių dovanų atveža. Man priimtinas minėtoje N.Laurinkienės knygoje pasiūlytas šio daugiareikšmio žodžio aiškinimas – jis siejamas ir su šventės, ir ritualinės pliauskos, ir ugnies (taip pat dangiškos ugnies – saulės) semantika. Bet, kaip matote, šis klausimas dar lieka atviras.
- Kas iškėlė versiją, kad Kalėdos, dainose minima „kalėda“, „lėlių kalėda“ susijusios su pagoniškomis deivėmis Lada ir Lela? Kokia buvo tų deivių funkcija? Iš kur apie jas žinoma?
- Lietuvių dievų panteono tema labai įdomi ir plati. Išties daug šiame tyrimų lauke nuveikė N.Vėlius, parengęs ir „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių“ keturtomį, kuriame visada galime ieškoti rūpimos informacijos. Daug apie tai rašė ir religijotyrininkas G.Beresnevičius.
Neturėdami savo senosios religijos šventraščių, duomenų tiek apie senąją religiją, tiek apie garbintus dievus ieškome įvairiuose šaltiniuose – minėtuose rašytiniuose šaltiniuose, kuriuose apie baltų religiją yra užsiminę šiuos kraštus lankę arba kurį laiką gyvenę svetimšaliai, taip pat tautosakoje ir kalboje.
Nuo XIX a. pradžios prasideda lietuvių mitologijos tyrimų istorija, atsiranda pirmosios interpretacijos. Jos tęsiasi iki šiandienos. Dėl kai kurių dalykų tyrinėtojai sutaria, kiti iki šiol lieka hipotetiniai. Neišvengiamai turime ir įvairių romantinių senosios tradicijos aprašų. Bet kuriuo atveju, šios srities tyrimai reikalauja tikslumo ir mokslinio korektiškumo.
Kai kuriuose rašytiniuose šaltiniuose yra užuominų apie Ladą, Laduoną, M.Strijovskis mini Dzidzį Lado. Jau XIX a. tyrinėtojai polemizavo dėl šios dievybės autentiškumo. Manyta, jog tokią dievybę turėjo slavai. Šiandien daugiausia apie ją rašyta Pranės Dundulienės. Deja, net XXI a. perleidžiant jos knygas, nebuvo rašomi nei komentarai, nei kokie įvadiniai tekstai, kurie padėtų skaitančiajam susigaudyti, kiek patikimos kai kurios mokslininkės interpretacijos, kas kelia abejonių. Jokiu būdu nenorėdama nurašyti viso tyrinėtojos palikimo, manau, kad privalomas ir kritinis santykis su kai kuriomis siūlomomis rekonstrukcijomis. Manęs esama medžiaga bei jos interpretacijos neįtikina, bet jūsų klausimai galėtų paskatinti ką nors vėl imtis tokio tyrimo.
- Kokia buvo Kalėdų šventės prasmė senovėje? Ko siekta apeigomis?
- Manyčiau, reikia pradėti nuo šventės sampratos - ji suvokiama kaip šventumo įsiveržimas į kasdienybę, reikalaujantis iš žmogaus deramo religinio jos išgyvenimo, atsinaujinimo ir tam tikro ritualinio atsako. Jei šventė pradeda Naujus metus – svarbus sugrįžimas ir į mitinį pradžios laiką, mitinių pradžios įvykių atkartojimas. Žinoma, ilgainiui šventė tampa tiesiog atokvėpiu ir kasdienybės priešprieša, bet tinkamu dalyvavimu joje paliudijamas priklausymas tradicijai, bendruomenei, tad žinojimas, kaip dera elgtis, išlieka svarbus.
Naujųjų metų pasaulio sukūrimo mitą atkartojantys ritualai, matyt, buvo pašvęstųjų - žynių - kompetencijos sritis. Vis dėlto įdomu, kad lietuvių tautosakinėje, etnografinėje medžiagoje juos dar galima atpažinti iš užuominų, nuotrupų, kalendorinių dainų tekstų fragmentų.
Iš turimų etnografinių aprašų lietuvių kalendorinėse šventėse ryškiausia žemdirbiška šventės prasmė - jos metu spėjama apie būsimą derlių, atliekami tam tikri veiksmai, turintys šį derlių užtikrinti, nedirbami kai kurie darbai, bijant pakenkti. Šios šventės metu siekiama užsitikrinti ir žmogišką sėkmę – merginos buria kada ištekės, ir kas bus tas išrinktasis.
Vis dėlto šventės sakralusis matmuo, noriu tikėti, buvo ir yra svarbiausias. Tai laikas, kai priartėja, atsveria anapusinis pasaulis - todėl burtai ir galimi. Tikėta, kad namus aplanko mirę artimieji, ir ne veltui kreiptas žvilgsnis į tą dangiškąjį Tėvo dvarą.