Ilgos eilės parduotuvėse dar nerodo, kad materialinės gėrybės užgožė dvasines vertybes. Juk paruošti Kūčių vakarienę ne mažiau svarbu, nei pabendrauti su šeimos nariais.
Kunigas primena, kaip svarbu, kad bendravimas nevirstų lėbavimu užstalėje. Kalėdos – taip pat netinkamas metas aiškintis santykius, kivirčytis, prisiminti nuoskaudas.
Kalėdos – Jėzaus gimimo šventė. Tai – atlaidumo, susitaikymo metas. Apie visa tai ir kalbamės su kunigu K.Rugevičiumi.
– Ar kauniečiai eina į bažnyčią?
– Per didžiąsias metų šventes žmonės visada ateina į bažnyčią. Pasiklausyti šv. mišių užsuka net ir tie, kurie Dievo namų duris praveria vieną ar du kartus per metus. Kūčių vakarą Bernelių mišiose bažnyčia būna pilna žmonių.
– Ne pirmus metus Advento laikas sutampa su prekybos centrų siūlomomis prekių akcijomis, nuolaidomis. Tomis savaitėmis į parduotuves net koją sunku įkelti. Ar mūsų visuomenė materialėja?
– Tikrų švenčių nebus, jei jos liks tik komerciniame ar reklaminiame lygmenyje. Žmogus nepajus tikrosios Kalėdų esmės. Nenorėčiau kategoriškai teigti, kad kauniečiams rūpi tik po parduotuves pavaikščioti. Žmonės, laukdami užgimstančio Jėzaus, perka ir maisto produktų. Laukdami svečio mes tvarkome namus, padengiame stalą, paruošiame įvairių patiekalų. Tad norint įsigyti vaišių reikia užsukti ir į parduotuvę. Nematau čia nieko bloga.
Tai, kad prieš Kalėdas pilnos parduotuvės žmonių, nerodo, jog gyvenimas labai geras. Kauniečiai ieško būdų, kaip maisto gauti pigiau.
– Kokia tikroji Kalėdų prasmė? Ar tikintieji vis dar suvokia šventės esmę?
– Kalėdos – tai metas, kai Dievas žmogui apsireiškia aukščiausiu laipsniu. Dievas mums dovanoja tai, ką mes sunkiai suvokiame. Jis dovanoja mums išganymą ir kviečia žmogų būti žmogumi.
Dievą pamatyti galime kiekviename žmoguje – taip turėtume jaustis per kiekvienas Kalėdas.
– Kodėl per Kalėdas savo brangiausiems žmonėms įteikiame dovanų?
– Jėzus yra didžioji dovana ir jis kviečia, kad mes vienas kitą priimtume kaip dovaną. Tokio jausmo išraiška – kalėdinės dovanos. Neturėtume pernelyg išlaidauti, tačiau įteikti nors ir mažą, tačiau mielą smulkmeną – reikėtų.
– Ko kauniečiai išties pasiilgę, ko jiems labiausiai trūksta?
– Šiemet pastebėjau, kad Kauno senamiestyje apstu žmonių. Taip, Kalėdų eglutė yra traukos centras, bet ne tik ji. Pagaliau kauniečiai išsiilgo tikro žmogiško bendravimo. Advento metu ir per Kalėdas būtent bendravimui, atlaidumui, rūpesčiui kitu žmogumi turėtume skirti daugiausia dėmesio.
– Gal tapome labiau pamaldūs? Gal ekonomikos krizė pamokė ne tik taupyti, bet ir atsigręžti į Dievą?
– Į nesėkmes, nelaimes, sunkumus kiekvienas reaguoja labai skirtingai. Vienas eina pas būrėją, kitas – pas kortų metiką, astrologą, tikintis žmogus eina melstis, atsigręžia į kitą žmogų.
Daugelis žmonių skundžiasi, kad sunku gyventi, ir ieško išeičių. Vieni emigruoja, kiti – dar labiau susispaudžia ir slepiasi savyje. Atsisukimas į Dievą neišspręs visų problemų, niekas maisto į šaukštą neįdės.
Kiekvienas turėtume atsigręžti į šalia esantį žmogų, išklausyti jį. Gerumas sugrįš gerumu. Tuo neabejokite.
– Yra žmonių, kurie nelaukia Kalėdų, nes per šią šventę susėdus prie stalo staiga iškyla seni priekaištai vienas kitam.
– Kūčių vakarienė tam ir yra, kad visi susitaikytume. Į tą šventę einama visus metus. Jeigu atsisėsi valgyti vakarienės, tačiau širdyje laikysi pyktį, nepajusi kalėdinio lengvumo.
Reikia mokėti būti gailestingam, į vienas kitą žiūrėti su meile, atlaidumu, viltimi.
– Ar kauniečių tradicijos per Kalėdas kinta metams bėgant?
– Krikščioniškose šeimose tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Kalėdų rytą kauniečiai ateina paklausyti šv. mišių, paskui grįžę sėda prie stalo ir džiaugiasi nauja viltimi.
Būtų keista, jei viskas vyktų ne taip. Čia tas pats, kaip švęstum draugo gimtadienį, tačiau neateitum į namus jo pasveikinti. Taip ir su Dievo sūnaus gimtadieniu.
– Ar jūsų negąsdina tai, kad kai kuriems žmonėms Kalėdos – tai metas, kai galima kelias dienas lėbauti? Po švenčių policijos suvestinėse akis bado ne vienas atvejis, kai alkoholio gerokai padauginę kauniečiai trikdo miesto ramybę.
– Alkoholis ir Kalėdos – du nesuderinami dalykai. Tai – ne ta proga, kada reikia nusigerti.
Kalėdų proga linkiu kauniečiams atgauti viltį, linkiu jautrumo, nuoširdumo, atlaidumo vienas kitam.
Kalėdas švęsti galime kasdien, ištisus metus. Tokia proga pasitaiko kiekvieną kartą, kai padarome gerą darbą, išgirstame kito skausmą, kai žmogų padrąsiname, išklausome, paguodžiame.