Nuo tada žmonės ėmė kalbėti, kad Kalėdos – stebuklų metas. Ypač tuo džiaugėsi prekybos centrai, turgaus prekeiviai ir žaisliukus savo dirbtuvėlėse Kinijoje gaminantys nykštukai. Darbas prieš Kalėdas virte verda. Iš fabrikų kaminų raitosi dūmai. O grindis plaunanti, krosnį kurstanti, sausainius kepanti, daržoves pjaustanti, eglutę puošianti ir dovanas pakuojanti mama braukia devintą prakaitą kuo kaktos – šilta. Taip šilta, kad net žiema nedrįsta ateiti į Lietuvą ir sutrukdyti skubėjimą pasirengti šventėms. Kur ne kur tik pabarsto sniegu, papuošia šerkšnu medžius ir vėl pasislepia.
Prie grafo Tiškevičiaus rūmų rožynai lengvai snūduriuoja. Žiemos miegas – reikalas šventas, nors sniego ir nėra. Bet viena baltos spalvos bevardė rožė nerimsta. Ji nusprendė paišdykauti nė nežinodama, kad aplinkui nėra sniego.
Rožė manė, kad jos pokšto niekas nepastebės, net mažasis princas, nes visus aplinkui akins baltumas.
Štai pumpuras sprogo, o aplink – migla. Rožės kvapas iškart paklydo rūke. „Nieko sau!“ – pagalvojo Rožė. Ji pasijautė lyg kailiniuota Vilniaus elgeta Rožytė, už ištiestą ranką senamiestyje gavusi baudą.
Palangiškė Rožė prieš lemtingą akimirką svajojo, kad visas jos žydėjimas bus romantiškas, kupinas jaudulio ir nerūpestingai nebylaus juoko. „Dabar aš jau niekada negulėsiu išsidraikiusi žiedlapiais ant šilkinių patalų prie butelio „Dom Perignon“, na, gerai, gerai, būtų užtekę „Moet & Chandon“, – apie saulėlydį žvakių šviesoje mąstė gėlė, kuri penktos klasės Atminimų sąsiuvinyje aprašyta taip: „Gyvenimas – tai rožė, skink ją atsargiai, nes po jos lapeliais slepiasi spygliai.“
Internetas. „Skype“ programoje sėdi Širdis. Vienintelis jos draugas šioje pokalbių visatoje – Echo/Sound Test Service. Aplink daugiau nieko nėra, nė vieno žalio burbuliuko – tik balta, balta. Širdis įnirtingai kaitalioja savo profilio paveikslėlį, bet draugų neatsiranda. Dėl to Širdis bijo įsilieti į socialinį tinklą „Facebook“ – juk tada visas pasaulis galėtų matyti, jog ji neturi nė vienui vieno draugo.
„Facebook“ ji greičiausiai būtų pasmerkta fiktyviuose ūkiuose ravėti netikras morkas ir tręšti bulves, kurias į virtualų žemyną atvežė ir pasodino visai ne Kolumbas.
Vienintelė širdies paguoda – žiedas. Nepagalvokit, kad tai – skrandžiui skirtas žiedas. Ne, Širdis dėl savo apimties ir išvaizdos bėdų neturi. Ji plaka ramiai ir tik kartais trumpam sustoja, kai už lango kas nors tamsią naktį garsiai susprogdina Naujųjų nesulaukusią petardą. Širdis norėtų pabandyti kokį kartą nusiristi į kulnus, bet kol kas nėra atradusi kelio. Ji žino, kad turi žiedą, tik nesupranta jo paskirties.
Airija, Dublino apylinkės. Negalėdama susitaikyti su žinia, kad vieną gražią, saulėtą dieną taps supernova ir turės praryti 5 greta esančias planetas su visais jose gyvenančiais pensininkais, nedidelė žvaigždė nusprendė bėgti nuo niūraus likimo ir nukrito.
„Galbūt krisdama išpildysiu kokio vaiko norą“, – nusprendė žvaigždė. Ji žybtelėjo ir nuskriejo žemyn. Net trimis kampais ji įsmigo į lauką, kuriame iki bulvių maro augo bulvės. Dabar čia buvo pieva, kartais ganėsi avys. Ne itin patogiai kėpsodama žvaigždė mąstė apie darbo perspektyvas skalbykloje, statybose ar ant kurios nors miesto Kalėdų eglės.
Airijoje Žvaigždė nepažinojo nieko. Net abejojo, ar čia ir dabar ji vis dar tebėra žvaigždė. Ėmė kamuoti namų ir artimųjų ilgesys, nesaugumo jausmas, nerimas. Ji norėjo ko nors šilto, gražaus ir raminančio.
Internetas. Net 5 tūkst. narkotikų siuntų JAV pasienyje su Meksika susekęs šuo Avokadas negali prilygti Širdžiai, kuri sugeba jausti menkiausius sielos virpesius. Tik trumpam atsitraukusi nuo „Skype“ Širdis pajuto, kad kažkur pasaulyje įsižiebė karštas noras. „Galbūt nukrito Žvaigždė?“ – pagalvojo ji ir Širdies viduje ėmė vykti neįtikėtini dalykai – paaiškėjo, kad širdies viduje esantis žiedas yra ne kas kitas kaip hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas.
Širdis pirmiau negu daugybė pasaulio mokslininkų pradėjo suprasti jėgas, kurios jungia medžiagas ir visą kitą. Širdies žiede buvo pilna dalelių. Jų buvo tiek daug, kad niekas jų net nepastebėjo.
Vėliau mokslininkai paaiškino, kad viena tokia dalelė sudaryta iš žemiausiojo kvarko, susijungusio su žemiausiuoju antikvarku. Žmonės ne vienus metus manė, kad ši aktyvesnė dalelės atmaina turėtų egzistuoti, bet iki šiol niekam nepavyko jos aptikti. Po visų šių atradimų Širdis net pradėjo abejoti, ar formulės, pagal kurias buvo sukurta atominė bomba, buvo teisingos.
Dabar širdžiai buvo pavaldus šviesos greitis, Schrödingerio katės paradoksas, ekscentrinė anomalija ir kiti dalykai, apie kuriuos per pamokas mokykloje ji neturėjo laiko skaityti vadovėliuose.
***
„Aukštyn širdis!“ – tarė ji ir nukreipė viršun visą begalybės energijos srautą, kuris lengvai įveikė ploną ozono sluoksnį ir pasiekė Paukščių taką, o vėliau aidu sugrįžo į Žemę. Vienas spindulio galas apglėbė Airijos purvyne smaksančią žvaigždę.
Žvaigždė naujai nušvito, ji pajuto naują energijos antplūdį ir ėmė kilti viršun, dainuodama: „Dek, šviesk ir neužgesk, šildyk rankas, glostyk akis atmerktas.“
Kitas spindulio galas grąžino svaiginantį kvapą rožei Palangos parke. Rožė nušvito balčiau už bet kokią paklodę skalbimo miltelių reklamoje. Jos kvapas užvaldė visą šerkšnu apsitraukusį parką.
Sugrįžusios į savo galaktiką žvaigždės laukė staigmena – kaimynė ją pavaišino pyragu. Žvaigždė suprato, kad sugeba šildyti, o jos šiluma nieko nekainuoja. Aplinkinių planetų gyventojai už tai buvo labai dėkingi ir linksminosi, nes prieš tai trumpam visi buvo pagalvoję, jog majų kalendorius iš tikrųjų turi pabaigą.
Palangoje rožė klausėsi pušų ir jūros ošimo.
O širdis juokėsi žinodama, kad rožė žydės visada ir net per stipriausius speigus nenuvys. Rožė tapo ypatinga gėle, kurią pamato tik tie, kurie myli.
Rožės grožis lengvai svaigino ir kuteno širdį. Širdis džiaugėsi, kad įvyko stebuklas.
Ji suprato, kad yra ne viena – kiekvienas turi širdį. Net ir snaudžiantis katinas Pūkis.