Pirmąjį liūdną malūną nusižiūrėjau Adžiūnuose. Malūnas gailiai barškėjo apdangstytas nuo vėjo besikilnojančiomis skardomis, kiaurai prarūdijusiomis.
Adžiūnų miestelis iki 1921 metų priklausė Lietuvai, o paskui atiteko latviams. Šie malūno neišgelbėjo – nyksta pasislėpęs krūmuose, tarsi gėdydamasis parodyti savo lopus. Už keliolikos kilometrų - Lietuva su savaisiais malūnais pakelėse.
Tarpukariu Pakruojo rajone buvo 300 malūnų – po vieną ar po du kiekviename kaime. Dabar visoje Šiaulių apskrityje valstybė tesaugo 38 malūnus, 18 iš jų – Pakruojo rajone.
Kultūros paveldo departamento registre minimas 81 vėjo malūnas. Tačiau prie daugelio jų – graudus prierašas: „Išbrauktas“. Tai reiškia neglobojamą ir nuo senatvės ligų besigaluojantį vėjo malūną.
Arba visai išnykusį – kaip Moniūnų. Žmonės tol kasė jam iš po pamatų statyboms tinkantį smėlį, kol malūnas neapsikentė ir savo noru nuvirto nuo skardžio.
„Ar greitai bus Diržių malūnas?“ - klausiu vairuotojo, kad nepražiopsočiau.
Šis labai nustemba – tarsi klausčiau kelio į Mėnulį.
„O kam tau jo reikia? Iš visų pusių apstatytas ūkininko traktoriais“, - nepatikliai įsispitrija.
Jeigu paprašyčiau prie Diržių malūno išleisti, tikriausiai nuvežtų dar toliau, negu senutę nuo josios namų nuvežė sovietinis jo kolega.
Bet noro išlipti iš tiesų nėra. Palyginti dar tvirtas malūnas tiesia kepurę virš netvarkingai sugrūstos technikos privačiame ūkyje – nepaliepsi savininkui sustatyti traktorių taip, kad atsivertų seno statinio grožis.
„O Steigvilių malūnas greit? Žiūrėti į dešinę ar į kairę?“ - kimbu prie vairuotojo.
Šis atsigręžia kaip į pamišėlę.
„Tas tai jau visai sukiužęs – kiauras kaip rėtis. Verčiau jau nugriautų, kad negąsdintų žmonių kaip pamėklė“, - abejingai burbteli.
Steigvilių malūno kiaurymės vakaro saulei labai patinka – ji raudonai žioruoja iš vaiduoklio vidaus tarsi iš mistinio paveikslo rėmų.
„Neįtikėtinai gražu. Kaip gaila, kad griūna“, - sakau vairuotojui.
„Gražiau buvo, kai veikė fermos: visi turėjo darbo. O malūną atstatys – rengia projektą. Tiktai kam jo reikia?“, - atsiliepia tik todėl, kad jam nuobodu.
Pasak vairuotojo, kažkas kažką šiomis dienomis iš Steigvilių malūno pavogė – turbūt girnas. Jam visai nedaro įspūdžio, kad Steigvilių malūnas labai senas ir garsus - 1891 metais jį pastatė vietinis šviesuolis Jonas Beinoravičius, lietuviškos spaudos platintojas.
O atstatytas jis bus, jeigu Norvegijos fondas, finansuojantis senovinės medinės architektūros paveldo išsaugojimą, teiksis atseikėti lėšų Lietuvos malūnui gelbėti. Ir jei savivaldybė pridės savų pinigų.
Mudu su vairuotoju – vieninteliai pašnekovai 40 kilometrų per valandą tursenančiame autobuse. Tuoj bus Linkuva. Juodai apsirengusi moteriškė, krutindama lūpas, meldžiasi ant galinės sėdynės.
Malūnai jai irgi nerūpi.
„Man sakė, kad Kalpokų malūnas šalia Linkuvos dar veikia. Nelabai toli nuo Vilijos Blinkevičiūtės motinos namų“, - aiškinu vairuotojui.
Jis nežino. Buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė V.Blinkevičiūtė autobuso vairuotojui daug įdomesnė tema nei dar vienas uždarytas malūnas su pražydusia ramune lange.
„Žinai, kas būna, kai Blinkevičiūtė parvažiuoja į Linkuvą? Jos klasės draugai stabdo ją važinėjančią dviračiu ir kaulija: “Vile, duok buteliui, tu – juk ministrė!“, - kvatoja vairuotojas.
Na, va, pasišnekėjome apie Blinkevičiūtę – vėl ne apie malūną!
Likus porai kilometrų iki autobusų stoties Pakruojo dvare šalia kelio išvystu kruopščiai atstatinėjamą akmeninį malūną. Pagaliau!
Kultūros paveldo departamentas visai neseniai dar priiminėjo paraiškas malūnams restauruoti. Tačiau tam reikia turėti ne autobuso vairuotojo savimonę.