Pralaimėjimų metai – kitaip nė nepavadinsi. Tų pralaimėjimų – ne vienas ir ne du. Ir kiekvienas skaudesnis už kitą.
O pergalių įžiūrėti sunku.
Tiesa, ne dėl visų pralaimėjimų kalti Lietuvos diplomatai, valdžia ar mūsų valstybė apskritai. Kai kurie jų galbūt buvo tiesiog neišvengiami. Tačiau padėties tai nekeičia.
Metai prasidėjo žinia, kad Lietuva už dujas mokės brangiausiai Europoje, – net latviai ir estai nuo šių metų Rusijos monopolininkui „Gazprom” moka 15 proc. mažiau.
Iš pirmo žvilgsnio – lyg ir ūkinis, ne užsienio politikos reikalas. Juo labiau kad pasiekti, jog dujos atpigtų ir Lietuvai, beveik visus šiuos metus garsiai žadėjo ne diplomatai ar šalies prezidentė D.Grybauskaitė, o energetikos ministras A.Sekmokas ir premjeras A.Kubilius.
Tačiau dujų kaina – santykių su Rusija atspindys. Lietuva pasirinko ne derybų, o savotiško šaltojo karo su Maskva taktiką. Bet laimėti per metus taip nieko ir nepavyko.
Galiausiai pripažinta, kad dujų atpiginti nepavyks, o D.Grybauskaitė net pareiškė, jog mažiau mokėti galėtume tik tuo atveju, jei „parsivežtume iš Maskvos saulę” kaip 1940 metais.
Skambus pareiškimas. Tik niekas per metus taip ir neatsakė į klausimą, kodėl, pavyzdžiui, Estijos didesnėmis dujų kainomis Rusija nebaudžia. Nors Talinas elgiasi lygiai taip pat kaip ir Vilnius – siekia išskaidyti „Gazprom” monopoliją atskirdamas dujotiekius ir žada statyti suskystintų dujų terminalą.
Tiesa, yra ir vienas skirtumas – estai su rusais žodžių karų nekariauja. Jie tyliai dirba įgyvendindami savo planus, bet dėl dujų kainos su Rusija derėjosi dar 2010 metais, sutarė dėl naujos kainos formulės. Todėl ir moka mažiau.
Ne ką geriau klostėsi santykiai su kitais kaimynais. Lenkijos sprendimas pasitraukti iš naujosios atominės elektrinės Visagine projekto – logiška pastarojo meto santykių kulminacija.
Lietuvoje net iš prezidentės lūpų vėl liejasi priekaištai ir kaltinimai (dažnai galbūt visai pagrįsti) partneriams, tačiau naudos mūsų šaliai iš to – jokios. O racionalių sprendimų santykiams su Lenkija pagerinti Vilnius vis neranda.
Maža to, santykių su Lenkija vaga pasuko net ir bendradarbiavimas su Latvija.
Ryga staiga pareiškė abejonių dėl elektros energetikos sistemos sinchronizavimo su Vakarais.
Tai – tik šantažas? Vėl kalti partneriai? Galbūt. Tačiau latviams užsispyrus kentės Lietuva ir jos energetikos projektai. Todėl problema – lyg ir mūsų. O racionalių sprendimų vėl negirdėti.
Sąmokslų teorijų kūrėjai turbūt galėtų sakyti, kad visas pasaulis apskritai susimokė prieš Lietuvą, mat Briuselyje supratimo Vilnius sulaukia ne daugiau. A.Kubiliaus prioritetiniu paskelbtas lėšų Ignalinos atominei elektrinei uždaryti skyrimas iš kito ES biudžeto aruodų virto dar vienu antausiu Lietuvai.
Galima, žinoma, guostis, kad tai – dar ne galutinis sprendimas. Tačiau kai Lietuva iš pradžių norėjo 870 milijonų eurų, o Europos Komisija pasiūlė vos 210 milijonų, kitaip nei antausiu tai pavadinti sunku. Tiesa, gali būti, kad antausį sau tėškė pats Vilnius, ypač vangiai vertinęs derybų su Briuseliu svarbą.
Dar vieno „antausio iš Vakarų” Vilnius šiais metais sulaukė, kai Austrija, netikėtai sulaikiusi svarbų įtariamąjį Sausio 13-osios byloje M.Golovatovą, iš karto Rusijos reikalavimu jį paleido. Nors Lietuva pateikė Europos arešto orderį ir prašymą perduoti sulaikytąjį Lietuvai.
Tiesa, reikia pripažinti, jog po šio antausio Lietuvos diplomatija veikė tikrai gana sėkmingai ir sugebėjo pasiekti, kad Golovatovo byla taptų ne vien Austrijos ir Lietuvos santykių klausimu, bet ir visos ES.
Tačiau net ir šis tikrai neblogas įdirbis buvo sugriautas kitame fronte. Netikėtai paaiškėjo, kad pati Lietuva iš esmės padėjo Baltarusijos režimui susidoroti su kovotoju už žmogaus teises A.Beliackiu.
Perdavęs Minskui duomenis apie A.Beliackio sąskaitas, į kurias įvairūs Vakarų fondai pervedinėjo jo veiklai skirtas lėšas, Vilnius išdavė ne vien Baltarusijos opozicionierių, bet ir tuos pačius Vakarų partnerius bei pačią kovos su diktatūra Baltarusijoje idėją.
Maža to, tolesnis Lietuvos politikų ir valdininkų nenoras prisiimti kaltę dėl šių veiksmų pasėjo dar daugiau abejonių, ar panaši situacija nepasikartos.
Nedaug vilčių ir dėl to, kad Lietuvos pozicijos artimiausiu metu bent kiek sustiprės Europos Sąjungoje. Užtenka prisiminti, kad šiais metais, kai ES drebino ir euro, ir Šengeno zonos krizės, Lietuvos balso apskritai nebuvo girdėti.
Ir ne vien Briuselyje. Žurnalistams dažnai sunku būdavo iš pareigūnų ištraukti net tai, kokia Lietuvos pozicija vienu ar kitu esminiu klausimu prieš artėjančias svarbias derybas. Kartais net kildavo klausimas, ar mes laikome save ES dalimi.
Dėl kiekvienos iš išvardytų problemų bei nesėkmių priežasčių ir kaltininkų galima ginčytis.
Tačiau faktas lieka toks pats – tokių nesėkmingų Lietuvos užsienio politikai metų sunku ir prisiminti.