Kelis mėnesius Vilniuje gyvenanti 49 metų L.Jackson pasiruošusi giliai žiemai – turi šiltus batus, paltą. Tačiau žvarbių orų ir sniego ji niekaip nesulaukia.
„Tikėjausi, kad tokiu metu Lietuvoje jau bus šalta ir bent per Kalėdas tikrai prisnigs”, – sakė L.Jackson.
Moteris į Lietuvą atsikraustė iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), Teksaso.
„Pavargau nuo Teksaso, ten karšta, sausa, labai norėjau grįžti į Europą, nes ketverius metus gyvenau Prancūzijoje ir man ten labai patiko”, – teigė L.Jackson.
Šią vasarą sužinojusi, kad Lietuvoje ir Kroatijoje reikia anglų kalbos mokytojų, moteris per šešias savaites susitvarkė visus reikalingus dokumentus ir susikrovė lagaminus į Vilnių.
„Žinojau, kad Kroatija – graži šalis, tačiau labiau norėjau į Lietuvą, nors apie ją nieko nežinojau. Buvau įsitikinusi, kad čia bus šalta. Šalti orai man patinka labiau negu alinami karščiai”, – kalbėjo L.Jackson.
– Atrodo, kad amerikiečiai apie Lietuvą žino labai mažai? – pasiteiravo „Sostinės” žurnalistė L.Jackson.
– Taip, Lietuva nėra gerai žinoma šalis pasaulyje. Nelabai ir pati žinojau, kur tiksliai važiuoju, bet darbo sutartį pasirašiau dvejiems metams. Žinojau, kad jei man čia nepatiks, po tiek laiko galėsiu išvykti.
Draugai ir šeima taip pat nežinojo, kur tiksliai yra Lietuva. Tačiau palaikė mano sprendimą vykti čia dirbti.
Tik Lietuvoje aplankiusi Grūto parką, paminklą partizanams, KGB muziejų Vilniuje supratau, kokia turtinga yra jūsų istorija.
Lietuviai tikrai daug patyrė, o kokie jūs esate dabar! Tačiau pasaulis to nežino, neprisimena, ypač žmonės, gyvenantys Vakaruose.
Gerbiu Lietuvą – mažą šalį didele širdimi ir džiaugiuosi, kad galiu ją pažinti. Jūsų šalyje esu viešnia, todėl stengiuosi elgtis mandagiai.
Kol kas man Vilniuje labai patinka ir netgi manau, kad norėčiau čia likti gyventi ilgesniam laikui. Vienintelis dalykas, kuris man čia keistas, – 16 valandą lauke jau tamsu. Grįžtu iš darbo ir atrodo, kad po poros valandų jau reikia eiti miegoti, nors dar tik 18 valanda.
– Kuo jus žavi Vilnius?
– Vilnius man patinka labiau nei Paryžius, nors šį miestą buvau įsimylėjusi. Paryžiuje labai gražu, tačiau tai didžiulis, triukšmingas ir nešvarus miestas, palyginti su Vilniumi.
Vilnius – mažas, žavingas, tvarkingas miestas. Viskas yra vietoje, o jeigu reikia, išsikviečiu taksi – šios paslaugos čia kainuoja nedaug. Man patinka mano kaimynai, darbas – kol kas neturiu kuo skųstis.
Tame pačiame name kaip ir aš gyvena menininkas, jo paveikslai kaba laiptinėje. Tai – nuostabu. Nieko panašaus negalėčiau įsivaizduoti Teksase. Daugiabučių laiptinėse sukabintų paveikslų nepastebėjau ir Paryžiuje.
Paryžius tikrai labai gražus miestas, tačiau Vilniuje man patinka, kad visi senamiesčio pastatai skirtingi, skiriasi ir jų spalva.
Kartais, kai apsidairau senamiestyje ir matau greta stovinčius senovinius, skirtingai dekoruotus ir nevienodų spalvų pastatus, suprantu, koks tai grožis. Tereikia į jį įsižiūrėti.
Žmonės Vilniuje taip pat atrodo draugiškesni nei Paryžiuje. Be to, Vilniuje žmonės noriai kalba angliškai. Prancūzai, nors ir moka anglų kalbą, nenori ja kalbėti.
– JAV daugeliui – svajonių šalis. Kodėl nusprendėte kraustytis į Europą?
– Amerikoje žmonės, užuot važiavę pagyventi į kitas šalis, keliasi į kitas valstijas. Tačiau aš norėjau pažiūrėti, kas vyksta kitur, norėjau praplėsti akiratį.
Norėčiau likti gyventi Europoje. Manau, kad kiekvienam reikėtų palikti kultūrą, kurioje gyvena, kur nors išvažiuoti ir bent trumpam iš esmės pakeisti gyvenimo būdą.
Tai padeda pažvelgti į save iš šalies, suprasti save, savo kultūrą. Myliu Ameriką, tačiau man amerikiečių gyvenimo būdas nepatinka.
– Kuo gyvenimo būdas Europoje geresnis?
– Nemanau, kad gyvenimo būdas čia geresnis arba teisingesnis negu Amerikoje, tačiau labai vertinu skirtumus.
Negaliu pakęsti didžiulių namų, prigrūstų nereikalingų daiktų. Negaliu pakęsti ir didžiulių automobilių. Man taip gera, kad neturiu automobilio. Man nesvarbu, kad smarkiai lyja, aš verčiau eisiu pėsčia negu turėsiu savo automobilį.
Juk jie tik ryja pinigus – reikia remontuoti, pilti degalus, apdrausti. Be to, kai esi automobilyje, neturi jokio ryšio su gatvėje vaikštančiais žmonėmis.
Čia žmonės mažiau apsikrovę darbais, labiau orientuojasi į šeimą, labiau vertina savo kultūros palikimą.
Darbe, užuot rašę elektroninį laišką kokiu nors klausimu, kolegos nori susitikti pasikalbėti akis į akį.
Amerikoje niekas neitų ilgais koridoriais vien tam, kad bendradarbio ko nors paklaustų.
Vilniuje žmonės taip daro – tai yra puiku ir miela.
Negaliu pakęsti ir didžiulių prekybos centrų. Vilniuje eidami į parduotuves žmonės nešasi savo maišelius. Amerikoje visi pripratę maišelius prekėms susidėti gauti nemokamai. Dabar jau ir aš nešiojuosi savo maišelį.
– Kaip šiais metais švęsite Kalėdas?
– Amerikoje prieš Kalėdas visi persistengia. Šventinis sezonas prasideda spalio mėnesį. Paryžiuje gatvėse kabinamos rožinės ir kitokių keistų spalvų dekoracijos.
Vilniuje ikišventinis sezonas man patinka labiau.
Gatvėse esančios lemputės, girliandos čia mielos ir šiltos. Vieną dieną mačiau ir pravažiuojantį papuoštą traukinuką. Rotušės aikštėje kabantys angelai – nuostabūs.
Viskas Vilniuje atrodo labai nuoširdu ir subtilu.
Per Kalėdas ir Kūčias susitiksiu su draugais, galbūt eisiu į liuteronų bažnyčią. Man to pakaks. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad šiemet nereikės pirkti krūvos dovanų.
Nors skamba visai nešventiškai, vietoj dovanų kitiems už šiuos pinigus nusipirksiu žieminius batus sau!