Kraipote galvas: koks tu, Užkalni, specialistas. Ot ir taip. Aš, kai dirbau Anglijoje, tai buvau Lietuvos radijo korespondentas. Šios pareigos nerealiai gerbiamos Jungtinėje Karalystėje ir prilygsta diplomatiniam statusui, o kai kuriais atvejais netgi viršija. Jos padėjo pamatyti be galo išskirtinių kultūros, meno, prabangos pasaulio dalykų ir sutikti neeilinių žmonių ir žvaigždžių. Turiu savo nuotraukų ir su garsiais virėjais, ir su paklaikusiomis aktorėmis, ir su senais princais.
Oi, atsiprašau, susipainiojau. Čia aš ne apie save. Čia buvo kažkieno kito tekstas, tiesiog įstrigo smegenyse. Turbūt todėl, kad ir aš norėčiau tokios žolės parūkyti, kad ji prilygintų mane kokiam nors statusui. Savo vardu pavadintą gatvę sostinėje jau turiu. Labiausiai norėčiau vyskupo arba kardinolo statuso, arba kad gyvam esant mane paskelbtų palaimintuoju. Palaimintasis Andrius Užkalnis – nejau blogai?
Bet tiek to, grįžtam prie ateinančių metų.
Vis labiau jausis, kad ateina rinkimai, ir politikai įvairiais būdais brausis į eterį – šokių projektus, dainavimo, siuvimo, daržininkystės ir palapinių statymo (bus ir tokie) konkursus, bet iš rinkimų daugybės naujų veidų ir ko nors panašaus į aktorių ir agitbrigadų vedėjų lindimą kaip 2008 metais nereikia tikėtis.
Viena partija rinkimų nelaimės – Vyriausybę formuos koalicija. Didžiausia nauja jėga Seime bus dabartinis Vilniaus meras Artūras Zuokas ir jo aplinka. A.Zuokas susirinks nemažai balsų iš tų, kas jį pažįsta kaip politiką ir laikys jį mažiausia iš blogybių, nepriklausomai nuo visko, kas buvo praeityje.
Apskritai, vis daugiau žmonių balsuos už mažiausias blogybes, o ne už drambliuko svajones. Rinksis tuos, kas, jų nuomone, mažiausiai kišis į jų reikalus ir nebus linkęs užsiimti turto ir išteklių perdalinimais. Dauguma mūsų vis mažiau tikisi iš valdžios, ir, man atrodo, tai yra puiku. Tai brandos požymis. Aš, pavyzdžiui, subrendęs visom prasmėm, ir pasitikiu tik savim, todėl man visas einasi kuo puikiausiai. Mano gyvenimas – kaip mitingas Garliavoje: viskas įvyksta kaip planuota, daug žmonių, žiniasklaidos susidomėjimas ir įvykis visada pirmuosiuose laikraščių puslapiuose.
Na, o tie, kas tikisi geresnio gyvenimo iš valdžios, savivaldybės, bankų ir aukštųjų mokyklų, gaus (kaip visada) taukuotą špygą, ir taip jiems ir reikia.
Po rinkimų šalies gyvenime labai mažai kas pasikeis – turbūt bus naujas premjeras, bet šiaip mokesčiai liks maždaug tokie patys, ir tie, kas išlaikomi iš biudžeto, turės maždaug tiek pat, kaip ir dabar, ir daugelis turbūt bus lygiai taip pat nepatenkinti. Susiraukę, kaip pardavėjos, kurios neturi grąžos ir joms ištiesia 200 litų banknotą. Lyg ir gerai (pirkėjas juk atėjo), bet, antra vertus, blogai.
Emigracija iš Lietuvos liks, ko gero, nepakitusi, arba net sulėtės – todėl, kad Vakarų Europos šalyse bus vis blogesnė ekonominė situacija, išskyrus Vokietiją, bet ten atsiras apribojimai imigracijai naujųjų narių piliečiams. Tiesą sakant, tie nariai nebe tokie nauji, tik naujesni, bet čia kaip Vilniuje su Lazdynais ir Karoliniškėmis, kuriuos po beveik keturių dešimtmečių daug kas tebevadina „naujais rajonais“.
Apskritai, senosios Europos šalyse niekas neis geryn. Bus vis daugiau gelbėjamųjų ir vis daugiau gelbėtojų. Ten viskas praskolinta ir ritasi žemyn taip, kad mūsų pensininkai, galvojantys, kad Lietuvos Vyriausybė vykdo jų genocidą, ir kliedintys apie kažką, ką jie vadina „oriu senjorų gyvenimu Vakaruose“, net neįsivaizduoja, kokiu greičiu tose šalyse tirpsta anksčiau buvęs gyvenimo lygis ir aprūpintos ateities perspektyvos.
Vienas požymis yra ypač iškalbingas: kai valdžios vyrai pyksta ant reitingo agentūrų, kad jų šalis ne taip įvertino, tai geras ženklas, kad reikaliukai beviltiški. Tai trečiojo pasaulio požymis: jei atvažiavo korespondentai ir nufotografavo valkatas, gyvenančius šiukšlyne, reikia rasti ir nubausti tuos, kas tuos „žurnaliūgas“ įleido, ir pastatyti apsaugą, kad nė vienas plunksnagraužys su fotoaparatu daugiau neprasmuktų.
Panašaus elgesio Europoje 2012 metais bus ir daugiau. Bus proga prisiminti sovietų ekonomikos žlugimą, kai kiekviename kaime maistas buvo dalijamas pagal kuponus, darbininkams vietoj algos duodavo jų pagamintos nebereikalingos produkcijos, o Kremliuje toliau buvo kalbama apie tai, kokių vitaminų ir maisto papildų geriau skirti numirėliui, jau senokai yrančiam be pulso.
Grįžtam į Lietuvą. Mažėjanti emigracija netrukdys nesibaigiančiam politikų, žurnalistų ir nuolatinių panikos kėlėjų murmėjimui, kad iš liūdnos ir beviltiškos šalies visi jau baigia išvažiuoti, ir bus minimi vieni už kitus kvailesni skaičiai – pusė milijono, milijonas žmonių. Nė vienam skaičiui nebus jokio pagrindo, nes niekas nežino, nei kiek žmonių išvažiavo, nei kiek grįžo, bet vis tiek bus toliau kalbama apie žmonių pritraukimą atgal ir „darbo vietų kūrimą jaunimui“. Šiom nesąmonėm tikės tik patys apie tai kalbantys, arba patys naiviausi ir beviltiškiausi visuomenės nariai.
Apskritai, kaip ir šiemet, 2012 metais galios viena taisyklė: kuo daugiau žmogus bus linkęs skųstis ir kaltinti „nesąmoningą mūsų valdžią“, tuo blogiau jam baigsis metai. Daug kas galvoja, kad daugiausia skundžiasi tie, kam blogiausiai sekasi. Kad aimanos yra nelaimių ir nesėkmių rezultatas. Visai ne. Nelaimės ateina iš aimanų. Priklausomybė yra atvirkštinė: blogiausiai sekasi tiems, kas daugiausia skundžiasi.
Smulkaus verslo rėmimo, kaimo turizmo plėtros, žemės ūkio ir kitokios paramos bei daugumos valstybinių užsakymų pinigus susirinks ne tie, kas mažiausiai turi arba skurdžiausiai verčiasi, o tie, kas greičiausiai juda, mikliausiai pildo paraiškas ir energingiausiai galvoja. Kaip ir dabar. Jie jau turi daug ir nesiskundžia gyvenimu, ir turės dar daugiau, nes jiems pinigai limpa prie rankų.
Kas dar? 2012 metais Londone bus vasaros olimpinės žaidynės, ir miestas jas pasitiks nepasiruošęs: transportas veiks blogai, prieš pat žaidynes vyks keli viešojo sektoriaus darbuotojų streikai. Seniausias pasaulio metro braškės per visas siūles, o miesto centre atidarymo dieną bus perkasta viena iš pagrindinių gatvių (arba net kelios) ir eismas nukreiptas velniai žino kaip. Iš kur žinau? Tiesiog ten taip būna visada.
Politinis korektiškumas yra svarbiau nei efektyvumas. Užtat visur bus labai daug margaspalvių plakatų, lankstinukų ir televizijos reklamų su pabrėžtinai skirtingų odos spalvų žmonėmis bei skirtingais galvos apdangalais ir pusiau gramatiškai taisyklingais šūkiais, maždaug: „Mes visi skirtingi, bet draugiški ir kartu. Mes džiaugiamės ir didžiuojamės, kad visi esam Londonas.“
Bendrovė „Apple“, siūlanti viso pasaulio pižonams mobiliuosius telefonus ir visokius planšetinius kompiuterius, įsitikins savo kailiu, kad be Anapilin išvykusio savo vado ir tobulybės fanatiko Steve'o Jobso ji yra tik dar viena kiniškos elektronikos pakuotoja. Nauji jos gaminiai kuo toliau, tuo mažiau bus išskirtiniai, ir naujų gaminių pasirodymo dieną prie parduotuvių bus ne eilės, o pavargusios merginos, dalinančios skrajutes. Ir plakatai apie fantastiškiausias nuolaidas.
Iš man artimų temų: susilpnėjęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos diktatas ir kalbos vartotojų bauginimas 2012 metais toliau darysis mažiau kenksmingas, ir kalbos norminimu užsiimantys žmonės pamažu nuliūliuos ten, kur ir turėtų būti – prie patariamojo ir aprašomojo kalbos tyrimo. Vis daugiau redaktorių galvos apie tai, kaip parengus geresnį tekstą, ir mažiau nervinsis dėl to, „ką pasakys komisija“.
Tiesa, valstybės apmokami kalbos tvarkytojai, kaip ir jiems talkinanti inspekcija, net negalvos užsiimti tuo, už ką jiems padėkotų daugelis. Kalbu apie pasmirdusių, įsipykusių klišių tiražavimą į kairę ir į dešinę – ten nevykėliai žurnalistai sėja velnio sėklą, ir panašu, kad nėra kas juos sutramdo.
Aš vienas negaliu visko padaryti. Prieš kelerius metus bjauriai aplojau spaudoje žodžio „kadrilis“ vartojimą („postų kadrilis po rinkimų“, „pareigūnų kadrilis“, „įstatymų kadrilis“), ir tas vienas bjaurataras, rodos, išleido kvapą.
Bet naikintinų žodžiapalaikių kalboje yra daugiau, nei išmaldos prašytojų turistinėse Vilniaus vietose.
„Šurmuliavo Kalėdų mugė“. „Kainų pasiutpolkė“. „Atsitvėrė tylos siena.“ „Etikos sargai“ – šis žodis itin šlykštus. Sargai? Su šautuvu, veltiniais ir švilpuku? Etikos sandėlininkai, bliamba. „Lyg burtininko lazdele pamojus“. Kalbos inspektoriai galėtų vaikščioti po redakcijas su liniuotėmis rankose ir šmaukšt per nagus tokias mokyklines nuobodybes rašantiems filadelfijams. Būtų tik į gera.
O kur dar „ypatumai“? Perskaitę vieno kvailo rusiško filmo pavadinimą, visi blogiausi antraščių autoriai Marijos žemėje palaimingai atsiduso – turim puikų variantą visam likusiam gyvenimui. Smegenis galima išjungti, neprireikė iki šiol, dabar jau tikrai nebereikės. Ir pasipylė (lyg burtininko lazdele pamojus): „studentiškų švenčių ypatumai“, „lietuviškojo teisingumo ypatumai“, „sostinės šildymo sezono ypatumai“, „automobilių vairavimo ypatumai“, „butų statybos Kaune ypatumai“, „nacionalinio verslo ypatumai“.
Visą šį nusibodusį, mokyklinio rašinėlio stiliaus ir kokybės kalbinį viduriavimą atitinkamos institucijos galėtų gaudyti ir naikinti be gailesčio, kaip pasiutusius šunis. Gal dar tokias antraštes praleidusius redaktorius vakarais, tuojau po šokių projektų, rodomų per televiziją, reikėtų viešai gėdinti miestų aikštėse po prožektorių šviesomis ir versti juos klausytis rusiškos kalėjimų lyrikos („šansono“) per garsiakalbius, kad jiems būtų gėda.
Tačiau 2012 metais to dar nebus, todėl už nesąmones, banalybes ir visokį netalentingą ir nuobodų marmalą viešojoje erdvėje kalbančius ir rašančius gėdinsiu ir barsiu aš. Bet, žinoma, daugiau džiaugsiuos ir spirgėsiu iš laimės, išpūtęs žandus ir pasišokinėdamas iš entuziazmo. Tikėdamas, kad bus tik geriau ir geriau, visiems linkiu nuostabių ateinančių metų.