Kodėl šakutė turi keturis dantis?

B.Brysono „Trumpa istorija beveik apie viską“ („Tyto alba“, 2005 m.) tapo viena mėgstamiausių enciklopedinio pobūdžio knygų Lietuvoje. 

Naujoji Billo Brysono knyga „Namie“ – nebe apie tolimus kraštus ar kosmoso platybes, autorius nukreipė žvilgsnį į namus.

Neįtikėtina, kiek daug visko slepia namų istorija, kiek šmaikščių ir išsamių atsakymų randa B.Brysonas į klausimus, kurie nebūtų kilę niekam kitam.

Kodėl šakutė turi keturis dantis, ką reiškė ryškios namų spalvos, kas surado vaistus nuo choleros ir kodėl rengtis nepraktiškai buvo geriau, nei patogiai? „Namie“ – tai žvilgsnis į privatų gyvenimą pro mikroskopą. Ši knyga vadinama viena įdomiausių ir juokingiausių knygų, kokios buvo kada nors parašytos apie mūsų gyvenimo būdą.

Savo interviu vokiečių žurnalistui Thomui Barnthaleriui rašytojas Billas Brysonas teigia, kad nieko nežinome apie mus supančius namų daiktus, nes laikome juos savaime suprantamais.

Interviu buvo publikuotas portale SZ-Magazin.de.

- Be abejo! Tai galėtų būti ir trobelė Švarcvalde. Mano namas – tik visą pasakojimą siejanti grandis. Iš pradžių net galvojau, kad visą knygą parašysiu apie vieną patalpą. Žinoma, tai įmanoma, tačiau skaityti tikriausiai nebūtų taip įdomu. Juk kiekviena patalpa pasakoja istoriją.

Virtuvė - apie valgio ruošimo istoriją, vonios kambarys – higienos istoriją ir t.t. Namas yra visata. Geroji mano namo pusė ta, kad jame yra tiek daug įvairių patalpų. Idėja man tiesiog siūlyte siūlėsi.

- Iš jūsų knygos labai daug sužinome apie pasaulio istoriją, bet beveik nieko apie privatų B.Brysono gyvenimą. Ar to ir norėjote?

- Taip, iš knygos jūs nesužinosite, kur stovi mano televizorius. Aš gaunu laiškus iš skaitytojų, kurie tikėjosi knygoje rasti mano kambario nuotraukų. Tačiau aš rašau ne apie savo gyvenimą. Neturėjau minties sudaryti savo nuosavybės sąrašą arba parašyti knygą apie tai, kaip gyvena B.Brysonas.

Norėjau kartu su skaitytoju keliauti iš kambario į kambarį. Tiesiog nenorėjau išradinėti nesančio namo. O mano namas, beje, yra buvęs Norfolko pastoriaus namas, statytas 1851 metais.

- Kas jus žavi kasdieniame gyvenime? Daugumai mūsų tai tiesiog kasdienybė. Tam tikra prasme priešingybė ko nors ypatinga ar įdomaus.

- Daiktai tokie įdomūs kaip tik todėl, kad juos suvokiame kaip duotybes. Mes visą laiką apie juos galvojame. Bent jau aš. Pamenu, kai persikraustęs į namą sėdėjau virtuvėje prie stalo ir galvojau: kodėl ant stalo visada stovi druska ir pipirai? Kodėl ne druska ir, tarkim, cinamonas? Arba pipirai ir kardamonas?

Arba pažiūrėkite mano švarko rankovių sagas: jos prisiūtos ant kiekvieno švarko, visada, – kodėl? Apie dalykus, kurie atrodo savaime suprantami, mes žinome mažiausiai. Tai ir buvo mano išeities taškas. Kas beįvyktų pasaulyje, tai vieną dieną ras kelią į tavo namus.

Pavyzdžiui, druska ir pipirai yra 300 metų atradėjų ir kolonijų istorijos rezultatas.

- Taip, ir skaitant nutikdavo įdomiausių dalykų. Pavyzdžiui, skaitydamas seną knygą apie vaikystės istoriją daug sužinau apie auklėjimą, bet dar daugiau – apie anuometinius valgymo įpročius. Ar apie vaikų ligas. Tada randu knygą apie tapetų istoriją ir pradingstu joje. Yra istorinių knygų apie viską.

- Dauguma knygų išties neįdomios, žinoma, jei nesi kaip tik tos srities ekspertas.

Pavyzdžiui, tapetų istorija – labai stora ir paini. Be to, tapetai patys savaime nėra labai jau įdomūs. Tačiau tada užtinki visokių detalių, dažnai smulkiu šriftu atspausdintų nuorodose – pavyzdžiui, kad XIX a. madinga tapetų spalva buvo žalia, o ta žaluma buvo išgaunama naudojant aršeniką.

Nieko stebėtino, kad tuose kambariuose žmonės itin gerai nesijausdavo.

- Greičiausiai tai susiję su mano namu, kuris statytas tuo metu. Tačiau, visų pirma, tuomet buvo sukurtas pasaulis, kuriame mes dabar gyvename. 1851-aisiais žmonės gyveno beveik kaip viduramžiais, be elektros ir spyruoklinių čiužinių. O praėjus penkiasdešimčiai metų, pasaulis jau buvo panašus į tą, kurį matome šiandien, visų pirma, privačiame gyvenime. Staiga atsirado tai, ko viduramžių žmonės neturėjo, – komfortas ir jaukumas.

- Iš tikrųjų. Kita vertus, mums sunkiai pavyktų atsipalaiduoti kaip romėnams. Jie visą laiką gulinėdavo ant sofų. O mes įpratę sėdėti tiesiai. Bent man būtų sunku gerti ar valgyti gulint. Kad ir kaip būtų: viduramžiais ir iki pat XIX amžiaus pabaigos žmonėms nepavyko susikurti patogaus gyvenimo.

Jie sėdėjo ant kietų suolų ir miegojo ant šiaudų. Tiesą sakant, keista. Galima būtų manyti, kad patogumo siekis – natūralus instinktas. Kas nors atsidūręs negyvenamoje salelėje visų pirma stengiasi susikurti sau jaukų lizdelį.

- Viduramžiais žmonės aiškiai turėjo kitus prioritetus. Net ir šiais laikais seni namai yra nejaukūs, ypač žiemą. Mums net nešautų mintis patalpas apsišildyti vienu židiniu. Kad nesušaltume, reikėtų sėdėti prie pat ugnies. Vos tik nuo jos nusisukus, pasidarytų vėsu.

- Imkite ir išbandykite. Palaukite, kol sutems, užgesinkite visas šviesas, uždekite žvakę ir pamėginkite skaityti knygą ar veikti ką nors kita. Pamatysite, ar jums pavyks. Šviesa mirkčioja, sunku ką nors įžiūrėti. Žvakė rūksta ir dvokia. Tai pavojinga. O mūsų proproseneliams tai buvo normali vakaro būsena, to jiems visiškai pakako ir tikriausiai atrodė netgi jauku.

- Tikriausiai todėl, kad esu kilęs iš JAV, jaunos šalies, kur mes neturime daug senų dalykų.

Mano gimtinėje Ajovoje namas laikomas istoriniu, jei jis yra šimto metų senumo. Ir net tokių pas mus yra labai mažai. Esu vienas tų amerikiečių, kurie Europa žavisi dėl jos istorijos.

- Geras klausimas, tačiau į jį neįmanoma atsakyti pasitelkus vien logiką. Seni namai, kaip minėjau, turi daug trūkumų. Modernūs namai yra izoliuoti, taupantys energiją ir patogūs. Gal tai nostalgija ar istorijos aura?

- Forma. Bent jau mano namui tai galioja. Aš taikstausi su daugeliu nepatogumų dėl grožio ir pasitenkinimo. Žiemos mėnesiais mes glaudžiamės tik tam tikruose kampuose.

Namo išlaikymas brangiai kainuoja.

- Jei jūsų namas degtų, kokį daiktą gelbėtumėte pirmiausia?

- O, Viešpatie! Aš tikrai neturiu nieko vertinga. Gal griebčiau porą fotografijų. Aš neprisirišęs prie nuosavybės.

- Nėra jokių vertybių, apie kurias kalbate. Aš turiu senų laikų JAV beisbolo legendos autografą.

Jis priklausė mano tėvui, kuris irgi buvo vardu Billas. Aš jį paveldėjau ir paauglystėje buvau įsitikinęs, kad jis vertas krūvos pinigų. Tačiau paaiškėjo, kad beisbolininkas pasirašė ant tūkstančių kamuoliukų ir niekas jų neišmetė.

Jis vertas kokių dešimties dolerių. Tačiau sentimentali vertė man neišmatuojama.

- Buvo. Tačiau nebuvo masinės gamybos ir masinio vartojimo. Jei Prancūzų revoliucijos laikais kam nors prireikdavo kėdės arba stalo, juos specialiai padarydavo dailidė. Tada atsirado Thomas Chippendale‘as su visus užvaldžiusia idėja – sukurti kėdės etaloną, kurį būtų galima gaminti daugybę kartų. Tai buvo revoliucija.

Gamyba tapo specializuota. Vienas daro rėmus, kitas – kamšalą, trečias viską sudeda į vieną. Bet mašinos nebuvo reikalingos, kad baldus būtų galima gaminti masiškai. Jų įsigyti galėjo sau leisti daugiau žmonių, ne tik turtingieji. Tokie ir panašūs atradimai paveikė mūsų kultūrą labiau nei visa kita.

- Jie suteikė galimybę atsirasti viduriniajai klasei. Dar ir šiandien vidurinioji klasė tebeturi balsą. Visas pasaulis paklūsta jos diktatui. Tu suaugsi, susirasi partnerę, o tada norėsi įsigyti gražių daiktų. Būtent tai varo pasaulį į priekį.

Dauguma žmonių pasaulį suvokia kaip vartojimą ir turėjimą. Ir tai vis intensyvėja. Žmonės praleidžia daugybę savo gyvenimo laiko vien tam, kad pasivytų patobulinimus ir atnaujinimus. Anuometinis gyvenimo paprastumas dabar nedaug kam pasiekiamas.

- Nes tai mus vis labiau vargina. Įsivaizduokite, jei kas nors atsineštų portatyvinę rašomąją mašinėlę, kurios joks žmogus prieš tai nėra matęs. Pagalvotumėte: kas per neįtikėtinas aparatas! Jam nereikia nei elektros energijos, nei baterijų, kurios išsenka, jį galima visur nešiotis ir jis tuoj pat išspausdina tekstą. Nereikia jokios USB atmintinės.

Jokių atnaujinimų, jokio virusų pavojaus.

Fantastiška, ar ne? Aš norėčiau tokį prietaisą nedelsiant įsigyti!

- Akivaizdu: elektros šviesa. Kitaip sakant, elektra.

- Internetas. Aš pats nelabai jį mėgstu. Negaliu pakęsti elektroninio pašto. Kiekvienas pasaulio žmogus mano turįs teisę parašyti tau elektroninį laišką ir tikisi per dvidešimt minučių gauti atsakymą. Tokiu tempu gyventi aš nenoriu.

- Ne. Mano vardu sukurtas puslapis egzistuoja, bet aš su tuo neturiu nieko bendra.

- Žinoma. Šiais metais man sukanka šešiasdešimt, ir pamažu imu suvokti, kad visko, ką įsivaizdavau galįs, jau neįgyvendinsiu. Mano laikas nebėra begalinis. Darausi išrankesnis, o tai visai nėra taip jau blogai, nes tada dalykų, kuriuos būtinai noriu padaryti, nebenukeliu į ateitį.

Po 25 metų būsiu arba jau miręs, arba labai pavargęs.

- Yra daug dalykų, bet apie daugumą jų negali būti nė kalbos. Pavyzdžiui, mane labai žavi Japonija. Tačiau ar aš tikrai noriu praleisti ketvertą savo gyvenimo metų Japonijoje be savo šeimos? Atsakymas: ne. Aš noriu būti namie, savo sode.

- Kad ir ją.