Pastaruoju metu didžiausias Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovo siaubas buvo kūdikio besilaukianti jo pavaduotoja. Ž.Plytniką kankino košmarai, kad pavaldinė taikosi į jo sostą, todėl nėščią moterį, pažeisdamas įstatymus, tarnybos vadovas skubiai atleido iš darbo.
Bet skandalingajam veikėjui, regis, atėjo dar rimtesnių iššūkių metas. Ž.Plytnikas kibo į atlapus naujam priešui – Vyriausybei. Ją apkaltino trukdant kovoti su korupcija.
VPT vadovas apsipylė ašaromis, kad Vyriausybė ne tik neskyrusi naujų etatų, bet dar ir trečdaliu nurėžusi jam algą.
Ž.Plytnikas net sukurpė sąmokslo teoriją, kad taip ministrų kabinetas kerštaujantis.
Prezidentės pavaldiniu nuo kitų metų pradžios tapsiančio valdininko raudos pasiekė ir A.Kubilių. Suglumęs premjeras skubiai patikino nei prie VPT, nei prie jos vadovo algos rankų neprikišęs.
Gal A.Kubiliui dabar nebūtų reikėję teisintis dėl to, ko nepadarė, jei bent santūriau būtų reagavęs į ankstesnius Ž.Plytniko ir jo globėjo, buvusio ūkio ministro D.Kreivio pučiamus skandalų burbulus.
Bet premjeras ir pats kurstė vyriausiąjį viešųjų pirkimų prižiūrėtoją, kriminalizuodamas jo svaičiojimus apie tariamą politikų spaudimą.
Užtat lazda netikėtai apsisuko kitu galu ir ėmė talžyti šonus Vyriausybei.
Tai galima pavadinti ir savotišku mokesčiu, kurį A.Kubilius ir jo komanda moka už tai, kad prieš porą metų savo parankiniams leido daryti, kas ant seilės užeina.
Kad ir iš vieno kandidato paskirti Viešųjų pirkimų tarnybos direktorių, kuriuo tapo artimas konkursą surengusios Ūkio ministerijos vadovo bičiulis, kartu lankantis mįslingo religinio sambūrio susirinkimus.