„Seneli, tu tikrai į dangų pateksi”, – anūko ištartus žodžius prisimena ir juoku palydi itin retos profesijos žmogus – kalvis J.Janavičius.
Ne veltui taip pranašauja net vaikas – 59 metų vilniečio rankos yra prisilietusios beveik prie visų sostinės bažnyčių.
Tai kryžių jos kaldino, tai tvorelę, tai puošybos elementą, tai šviestuvą.
Prieš porą savaičių J.Janavičiaus atnaujintas kryžius papuošė Bernardinų bažnyčios varpinę, kiek anksčiau – Šv.Onos bažnyčios bokštus.
Bendrovėje „Mažoji restauracija” dirbantis J.Janavičius kopė ir į aukščiausią senamiesčio pastatą – Šv.Jonų bažnyčios varpinę, taip pat atnaujino Šv.Kotrynos bažnyčios kryžius ir tvoreles, gamino Arkikatedros ir Šv.Kazimiero bažnyčios šviestuvus.
Darbuojasi kalvis ne tik Vilniaus bažnyčiose. Neseniai jo restauruoti vartai papuošė Rokiškio maldos namų šventorių.
Nors J.Janavičius iš metalo gali nukaldinti bet ką, jam labiausiai patinka kryžiai. Kodėl? Meistras susimąsto. Tik vėliau iš jo kalbos aiškėja, kad tai būdas prisiliesti prie istorijos, susipažinti su bažnyčių praeitimi.
Paklaustas, kiek metų nereikės rūpintis ant Bernardinų bažnyčios varpinės sušvitusiu kryžiumi, J.Janavičius atsidūsta: „Man tikrai nebeteks jo tvarkyti.” Kalvio nukaldintais ar atnaujintais kryžiais grožėsis bent kelios kartos.
– Atnaujindamas Bernardinų bažnyčios varpinės kryžių papildėte ir savo istorijos žinias? – pasiteiravo J.Janavičiaus „Sostinė”.
– Taip, be abejo. Štai aptikome, kad kryžiaus burbulas yra peršautas. Vargu ar karys tyčia taikėsi į kryžių. Greičiau tai buvo atsitiktinė kulka, paleista šaulio iš Trijų kryžių kalno pusės.
Suradome dokumentus, kad pastarąjį kartą kryžius buvo atnaujintas 1957-aisiais.
Taigi praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Per tiek laiko kryžių visiškai suėdė rūdys, iš puošmenų nedaug kas buvo likę.
Be to, buvo matyti, kad sovietmečiu kryžius buvo atnaujintas labai negrabiai. Darbininkai, užkopę mediniais pastoliais, net nesivargino kryžiaus nukelti. Tiesiog privirino trūkstamas metalines detales.
Dabar metalas atnaujinamam kryžiui vežtas iš Švedijos. Apskritai šiais laikais metalo kokybė suprastėjusi. Juk jis būna perlydytas. Kaldini, suki kokią detalę, o ji trekšt ir lūžta.
– Nors prakalbome apie kryžius, jūsų dirbtuvėse matyti daugybė Gedimino kalną juosiančios tvoros fragmentų. Ji jau atitarnavo?
– Sovietmečiu tverta tvora labiausiai nukentėjo nuo virstančių medžių. Jie išlankstė virbus. Chuliganams juos įveikti kažin ar užtektų jėgų. Be to, tvora anksčiau ir dažyta kuo pakliuvo.
Dabar pagalbininkai išmontuoja senąją tvorą, o aš baigiu naująją. Gerai, kad metų pabaiga tokia šilta. O kas, jei būtų prisnigę? Juk terminai nelaukia.
Kad turiu daug darbo, galima pajusti tik įžengus į kalvę. Joje karšta nuo žaizdro. Kai nėra darbo, kalvė atvėsta.
– Koks jausmas apima, kai pamatote virš bažnyčios suspindusį kryžių?
– Malonu, aš džiaugiuosi. Štai Šv.Onos bažnyčios kryžių nukaldinau už ačiū. Apsiverkiau, kai užlipęs pamačiau, kaip atrodo senasis.
Kunigo klausiu, kodėl anksčiau nepasirūpino kryžiumi? Juk bažnyčia lankoma turistų, yra aukų. Kaip tik iš maldos namų išėjo lenkų turistų grupė. Kunigas atidarė aukų dėžutę, o joje – tik keli grašiai.
„Jonai, visą amžių taip”, – liūdnai atsiduso kunigas. Už darbą jis man padovanojo medalį, apsikabinome kaip broliai. Prisipažinsiu, kad Šv.Onos bažnyčios kryžius – man kaip stebuklas.
– Į bažnyčios bokštą kelti sunkų kryžių – ir jėgų išbandymas.
– Jeigu jau apie tai prakalbome, prisiminsiu dar vieną mano gyvenime įvykusį stebuklą.
Kai kėlėme Šv.Onos bažnyčios kryžių, pamačiau, kad nuo Liepkalnio artėja juodas audros debesis. Atvažiavo keltuvas, bet vairuotojas pareiškė, kad tokiomis sąlygomis manęs nekels.
„Kelk!” – surikau, ir tuo metu nušvito saulė. Kryžių laimingai užkėlėme. Kai kryžius jau buvo ant bažnyčios bokšto, prasidėjo baisi audra.
Neseniai buvau užlipęs, patikrinau kryžių. Jis skamba. Dėl to, kad jį kaldinau nuoširdžiai, į darbą įdėjau daug meilės.
Tačiau dirbant bažnyčiose nutinka ir kitokių dalykų. Štai vienas bendradarbis Aušros vartų koplyčioje virsdamas į suolą prasikirto smilkinį ir mirė.
– Vilniečiai vertina tai, kas rankų darbo – megzta, nerta, iš medžio skaptuota. O kokie reikalai dėl kalvystės?
– Kas protingas, tas kalvystę supranta. Tas įvertins, kurį gaminį kaldino tikras meistras, o kuris buvo paprasčiausiai išlietas.
Vilniuje tikrų kalvių nėra daug, jų reikia paieškoti. Štai vienas mano pažįstamas kalvis gamina tik kardus, peilius. Tiesiog pamišęs dėl to. Kitko pas jį geriau nevažiuoti.
Deja, dažnai pastebiu, kaip vilniečiai apsigauna, pamatę užrašą „Kalvių darbai”. Man nesunku atskirti, kad tai – ne kalvių gaminiai, o lietas ar štampuotas metalas. Iš tokių mažų įmonėlių atkeliaujantys dirbiniai niveliuoja tikrų kalvių darbus.
Aišku, kad man pikta, kai šią sritį užkariauja ir kinai. Bet tai, kas atvežama iš Kinijos, yra ne kalvystė, o šaltkalvystė. Tai presu spaustos detalės.
– Vaikščiodamas po senąsias Bernardinų ar Rasų kapines stebiesi senųjų kalvių darbais. Ar ten randate ko pasimokyti?
– Aš visą gyvenimą mokinys. Vis ieškau ko nors nauja, nepraleidžiu pro ausis patarimų. Labai malonu, kad kiekvienas mano darbas – vis kitoks. Monotoniško negalėčiau dirbti.
Kartą poilsiaujant Palangoje žmona paprašė pasilikti dar savaitę. O aš negaliu, man reikia anglių kvapo. Todėl dažnai į kalvę užsuku ir savaitgaliais. Pagalvoju, kaip ką darysiu, susirikiuoju darbus.
Beje, daug įdomiau yra restauruoti nei gaminti naują. Juk restauruodamas prisilieti prie kieno nors darbo.
Darbas bažnyčiose negali atsibosti. Nuostabus žmogus buvo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo teko nemažai bendrauti.
Kiti klebonai mėgdavo ir apie mergas kalbą pasukti. Štai vienas kunigas atvažiuodavo, ištraukdavo porą butelių ir sakydavo: „Vyrai, kad būtų pagada.” Tai reiškė – kad būtų švaru.
Bernardinų kapinėse atnaujinau kryžių, tvorelių. Ten darbuodamasis radau kelis labai gražius stulpelius.
Stebėjausi anų laikų meistrų darbu. Man teko atkurti tų stulpelių kai kurias detales.