Naujųjų metų lūkesčiai skamba labai viltingai, tačiau, mielieji, nebūkite naivūs. Meluoti vaikams dėl Kalėdų senelio yra viena, bet meluoti sau – visai kas kita.
Atsakomybė. Vienintelis jūsų išsigelbėjimas ateinantiems metams. Jei iškelsite sau tik tokį tikslą, didelė tikimybė – kiti metai bus kaip niekada sėkmingi.
Netiesa, sakysite jūs. Mes visi esame pakankamai atsakingi už savo gyvenimus. Pakankamai, bet toli gražu ne visi. Jau vien dėl to, kad būti atsakingu lygu būti labai stipriu žmogumi.
Atsakomybės silpnieji bijo dėl to, kad ji neva griauna jų savivertę, išsikovotą sunkiu prakaituotu darbu, atmieštu neapykanta aplinkiniams, kurie bando sugriauti tokį trapų pasitikėjimo savimi jausmą. Bijo dėl to, kad ta savivertė yra užsitarnauta primityviais gero gyvenimo elementais, kurie akimirksniu gali būti sugriauti.
Kaip nebijoti ištarti sau, kad juk aš kaltas dėl vėjais iššvaistytų studijų metų, dėl to, kad negaunu darbo, galiausiai dėl to, kad mane visi žemina ir engia?
Taip, iš tikrųjų, pripažinti sau tokius dalykus yra labai sudėtinga. Bet tai yra vienintelis būdas siekiant geresnio gyvenimo. Vienintelis būdas, kuriam įtakos turi pats žmogus.
Niekaip negaliu pamiršti sykį žiniasklaidoje pasirodžiusios publikacijos su antrašte: „Pastojo nepilnametė paauglė. Kur žiūrėjo mokykla?“ Perskaičiusi prunkštelėjau taip, kad dar porą minučių teko valyti seilėtekį nuo šių gražiai sugulusių žodžių.
Ir iš tikrųjų, velniai rautų, tą gūdžią naktį, kai paauglė ne pagal amžių valiūkiškai šėlo su jaunikaičių kompanija, kur ta nelemta mokykla žiūrėjo? Negi drįso miegoti?
Ši mintis kuo puikiausiai iliustruoja nūdienoj mūsų taip mėgstamą deleguotą atsakomybę. Mažaisiais pasirūpins darželis, ūgtelėjusiais – mokykla, jaunuomene – universitetas, atsakingais rimtais suaugusiaisiais – darbovietė, o visais likusiais, kuriems nelemta dirbti arba mokytis – tiesiog valstybė. Argi nenuostabu – visi turime, kas mumis pasirūpintų. Nereikia nė sukti galvos, kas kaltas, kad mes gyvename taip netikusiai. Kalta aplinka, prakeikta bananų respublika, o kad nepasisekė joje gimti - kaltas likimas.
Nors likimą keikti neatsakingieji linkę rečiau nei jį aukštinti. Likimas lieka paskutinė viltis, kai nei šunsnukis darbdavys, nei neišprususi valdžia nepadeda, kiek juos bekaltintum. Tuomet paskutinė atsakomybės delegavimo viltis - visos įmanomos likimo pranašysčių formos. Einame pas būrėjas, šarlatanus ir magus, kad šie išburtų mums svajingą ateitį. O net jei ir teks išgirsti vieną kitą nesėkmės pranašystę, tegalėsime kraipyti galvą bumbėdami – vai tai nenusisekęs tas mano likimas.
Ar žinote, už ką tokie vaitotojai nemėgsta psichologų? Nes šie specialistai griežtai neturi teisės žadėti, kad viskas bus gerai – tai netgi draudžiama konsultavimo etikos taisyklėse – todėl net į bambeklio prašymą patvirtinti, kad viskas eisis kaip per sviestą, profesionalas atsako, kad jis tikrai negali būti dėl to tikras. Jis tikras tik dėl vieno – viskas seksis taip, kaip savo gyvenimą pats žmogus įstengs susitvarkyti.
Todėl, mielieji, trokšdami geresnių metų, linkėkite sau supratimo, kad už mūsų gyvenimus esame atsakingi tik mes patys.