Iš valdančiųjų pasisakymų labai sunku suprasti, kokia yra konkretesnė vidaus ir užsienio politika, reali valstybės padėtis ir ko, be geranoriško požiūrio į valdžią, tikimasi iš visuomenės. Atvirkščiai, manoma, jog apie visuomenei svarbius projektus neverta tinkamai informuoti net tų, kurie tuos sprendimus priima.
Ryškiausias pavyzdys - konservatoriaus J.Razmos paaiškinimas apie susitarimą dėl naujos atominės elektrinės statybos. Jo manymu, Seimo nariams nebūtina žinoti, kaip vyksta derybos, jie turės balsuoti tik už rezultatą. Taigi bus pastatyti prieš įvykusį faktą.
J.Razma iš esmės pakartojo buvusio Rusijos Valstybės Dūmos pirmininko B.Gryzlovo frazę: „Parlamentas - ne vieta diskusijoms“.
Šiuo metu Lietuvos politinė bendruomenė yra tarsi padalinta į tris dalis. Vieni, nedidelis būrelis, žinantys realią situaciją ir priiminėjantys sprendimus partinės naudos principu, kiti - vis dar graužiami atsakomybės prieš rinkėjus, besistengiantys atspėti, kas vyksta už uždarų durų ir treti - neprileisti prie jokios reikšmingesnės informacijos, numoję ranka, nusprendę bastytis iš vieno žiniasklaidos spektaklio į kitą ir kalbėti bet ką.
Visuomenės požiūris į politikoje pasirodančius naujus veidus taip pat trejopas - arba tai žmogus, priklausantis kuriai nors pusiau ezoterinei politinei grupei, arba beviltiškas idealistas, už kurį balsuoti galima nebent iš gailesčio, arba, paprasčiausiai klounas.
Politikų, kurie jaustų atsakomybę už valstybę, turėtų pažiūras, principus ir norą už juos kovoti, liko vienetai. Ir tie patys, kol dar nevėlu, jau apsisprendė verčiau rašyti prisiminimus.
Ar buvo bent vienas politikas, kuris būtų ėmęsis ginti teisme neteisingai nuteistą žmogų? Kas priešinosi fašistuojančiųjų eitynėms? Keli apžvalgininkai ir rašytojai. Ar neturėtų opozicija reikšti nepasitikėjimą premjeru dėl tyčinio vengimo teikti net Seimo nariams informaciją apie planuojamą statyti AE?
Seimas jau seniai tapo ramiu plepėjimo užutekiu ir galimybe susirasti, nekomplikuojant sau gyvenimo, biurokratinę vietelę Lietuvoje arba Briuselyje. Nepatraukli politiko profesija ir tarp jaunų žmonių. Žemi Seimo reitingai atspindi bendrą politinės bendruomenės moralinę krizę.
Nors palyginimai su praeitimi visada dvelkia naftalinu, tačiau prieš dvidešimt metų situacija buvo diametraliai priešinga.
Devintajame dešimtmetyje politikai visiškai neišmanė, kaip jie turi atrodyti scenoje, mokslininkai kalbėjo politinėmis temomis taip pat kaip ir mokslinėse tarybose, o menininkai, vartodami metaforas, visiškai už jų neslėpė kokių nors merkantilinių interesų.
Tačiau už kiekvieno politiko pasisakymo stovėjo valstybės idėja. Visuomenė tai matė ir suprato, todėl atleisdavo nepatyrusiems politikams net dideles klaidas.
Savanaudiškas ar ne politiko kalbėjimas, buvo galima atspėti net iš intonacijos. Rinkėjai domėjosi politika, santykiais su kitomis valstybėmis, Lietuvos vieta pasaulyje, tad susitikimams reikėjo ruoštis ir žinoti ne tik Vyriausybės sprendimus, bet ir jų priėmimo motyvus.
Kartais nerangus, senamadiškas, bet politikų ir visuomenės dialogas egzistavo ir išsilaikė dar dešimt metų. Nepamiršti didžiųjų valstybės klausimų vertė žmonių palaikomas noras kuo skubiau įstoti į ES ir NATO. Net ir tuo metu, kai partijos vis intensyviau dairėsi į privatizuojamus objektus, užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimais bendras sutarimas atsirasdavo nesunkiai.
Per pastaruosius septynerius metus Lietuvos politinis gyvenimas pradėjo sparčiai kisti turiniu ir forma. Politinių sprendimų pagrindu tapo partiniai grupiniai interesai. Pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo rinkėjų akyse dėl politinės įtakos susigrūmė net kelios prakutusio stambaus kapitalo grupės.
Valstybės interesas, bet kuris nacionalinis projektas tapo tiesiogiai priklausomas nuo turtingų ir įtakingų žmonių konkurencijos. Neradus sutarimo, buvo laidojamas ir projektas.
Naujos atominės elektrinės statybos istorija yra ryškiausias „naujų“ politinių vėjų pavyzdys. Sąjūdietiško sukirpimo politikas šių batalijų fone atrodo ne tik senamadiškas, bet ir juokingas.
Politikų ir rinkėjų bendravimas pasikeitė iš esmės. Vietoj dialogo atsirado vadinamasis kontaktas su visuomene. Rinkėjas šiuo metu yra ne pokalbio dalyvis, bet poveikio objektas, kurį viešųjų ryšių priemonėmis reikia paveikti, nustebinti, priblokšti, pagaliau nupirkti. Tai beveik kasdien ir matome televizorių ekranuose.
Iš garbingo valstybinių interesų gynėjo politikas tapo pigių reklaminių triukų skleidėju. Ko galima tikėtis iš savo nuomonės neturinčio politiko? Tik automatiško rankos pakėlimo.
Todėl neatsitiktinai platinama nuomonė, jog politikoje jau nebesvarbu nei tradicinės partijos, nei idėjos. Jaunam politikui patariama pirmiausia rūpintis, kaip save pristatyti, atkreipti dėmesį, net šokiruoti, o tik po to pradėti mąstyti apie turinį.
Žinoma, politikos devalvacija ir politiko degradacija iki viešųjų ryšių prielipo vyksta ir kitur. Bet taip pat jaučiamas ir politikos bei politikų atsinaujinimo poreikis. Tai liudija vis gausėjantys sustabarėjusiu politikavimu nepatenkintųjų judėjimai.
Niekas nežino receptų, kaip atsakyti į vis gausėjančius iššūkius, bet vis daugiau politikų supranta, jog remiantis tik siaurais grupiniais interesais neįmanoma išspręsti net menkos problemos.