Rašytoja K.Utrio: „Esu pasakotoja iš prigimties“

K.Utrio pagrindinė kūrybos tema – moters ir šeimos gyvenimas istoriniais laikais. Medžiaga romanams – tikri istoriniai faktai. Pasakojimai kupini istorinių detalių, kuriomis sukuriama tikroviška vaizduojamo laikotarpio nuotaika. Romanai pasakoja ne tik apie reikšmingus įvykius, bet ir apie buitį – valgius, valgio gaminimą, drabužius – paprastai moters požiūriu.

„Varinis paukštis“ laikomas vienu ambicingiausių K.Utrio darbų – tiek tema, tiek apimtimi knyga primena suomių klasiko Mikos Waltario romanus. Veiksmas vyksta istorinio lūžio laikais Rytų ir Vakarų Europoje. Šis romanas – tai didžiulė freska, kurioje vaizduojamos ir realios asmenybės, jų papročiai, kovos ir siekiai. Autorė parodo įspūdingą istorijos išmanymą: tiek istorinės geografijos, tiek karalių genealogijos, tiek karo meno.

Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad šioje knygoje itin ryškus K.Utrio, kaip M.Waltario sekėjos, bruožas – pagrindinė veikėja Terhen keliauja iš vienos šalies į kitą, susitinka su didžiais ir mažesniais valdovais, kultūros romane keičiasi sykiu su žmonių apdarais.

Romane vaizduojama meilės istorija glaudžiai perpinta su pagonybės ir krikščionybės kova: Terhen yra pagonė, Eirikas – krikščionis.

Knygos pabaigoje Eirikas Stipruolis pakrikštija Terhen – tai simbolinė krikščionybės pergalė.

„Antgamtinės“ žinios knygoje pateikiamos iš Suomijos pagonybės istorijos ir senų dokumentų, taip pat – Kalevalos. Galima sakyti, kad visi knygoje minimi mistiniai dalykai užfiksuoti istoriniuose šaltiniuose, kurie liudija, jog XI a. švedai apie suomių moteris sakydavo: „Ten jos visos – raganos“.

Ankstyvaisiais viduramžiais buvo žinomas suomių gebėjimas sukelti audrą ir vėją, žinoma ir tai, kad samiai bei suomiai pardavinėdavo maišuose audras vikingams, kai šiems reikėdavo įveikti priešą. Pagrindinė veikėja Terhen lankosi mirusiųjų požemiuose, geba stabdyti kraują ir kerėti. Gresiant pavojams ji sukelia rūką, užkalbėjimu užgydo žaizdas. Siaubo literatūroje kerėtojas laikomas blogio varikliu, tačiau „Variniame paukštyje“ Terhen gebėjimai apsaugo nuo nelaimių.

K.Utrio kaip rašytojos kelio pradžia galima laikyti 1968-uosius, kai pasirodė pirmasis jos romanas. Nuo to laiko rašytoja išleido per 50 knygų. Labiausiai ją išgarsino istoriniai romanai bei moters ir šeimos istoriją nušviečiantys mokslo leidiniai. Be to, K.Utrio rašė pjeses, noveles, ne vienerius metus buvo įvairių leidinių skiltininkė.

Beveik visų jos kūrinių pagrindinės veikėjos – moterys, o vienas pagrindinių motyvų – moters stiprybė. Rašytoja teigia savo kūriniuose suteikianti žodį „nebyliosioms būtybėms“ – kadaise didžių asmenybių šešėliuose gyvenusioms žmonoms, dukroms ir seserims.

K.Utrio kūrybinis kelias nuo pat pradžių buvo sėkmingas. 1973-iaisiais ji pelnė Valstybinę premiją. Vėliau rašytoja buvo apdovanota ne kartą. Vieni kritikai K.Utrio romanus priskiria pramoginei literatūrai, kiti ją laiko M.Waltario tradicijos tęsėja.

Pati K.Utrio save vadina pasakotoja: visi jos romanai turi tradicinį siužetą, kelis kulminacinius taškus ir laimingą ar nelabai laimingą pabaigą. Jos romanuose skaitytojas randa tai, ko tikisi: juokų, įtampos elementų, nuotykių ir romantinių jausmų, gyvenimiškos painiavos, stiprių asmenybių ir tikrų faktų.

Populiariausios K.Utrio knygos – vadinamosios vikingų istorijos – „Varinis paukštis“ (1992) ir „Sakalas“ (1995), taip pat „Vendela“ (1989), pasakojanti apie viduramžius. Šie romanai kupini neatmenamų laikų magijos, žiaurumų ir atvirų jausmų.

Amanita.fi interviu K.Utrio pasakoja apie tėvų namus, apie tai, kada susidomėjo istorija ir kad nė nesvajojo tapti rašytoja.

- Vaikystę prisimenu saugią ir ramią. Gyvenau kultūringuose namuose – tėtis buvo leidėjas, mama – žurnalo redaktorė, vertėja. Pokario metai buvo skurdūs, bet jei panorėdavau kokios knygos, visada gaudavau.

- Turėjome 4000 tomų biblioteką. Kartą per metus mes, vaikai, – du jaunesni broliai ir aš – valydavome nuo knygų dulkes. Valymas trukdavo kelias dienas – ir kad užsimiršę imdavome skaityti, nors kiekvieną knygą tereikėjo atversti, greitai užversti paukštelint, kad pakiltų dulkės, ir nušluostyti drėgnu skudurėliu.

Per tuos kasmetinius valymus susipažinome su pasauline ir suomių literatūra, kurios namuose vis daugėjo. Buvo savaime suprantama, kad išsilavinęs žmogus turi išmanyti pasaulinę literatūrą. Namuose buvo tvirtai laikomasi nuostatos, kad knygos – tai gyvenimo dalis. Prieš miegą mama mums skaitydavo ne tik Antikos legendas, Kiplingą, Coleridge'ą, bet ir ištraukas iš „Hamleto“ ir „Makbeto“.

- Septynerių perskaičiau storą „Pasaulio istoriją, kurią privalo perskaityti kiekvienas žmogus“ – tą knygą lentynoje pasiekė mano maža rankutė. Šis menkas įvykis nulėmė mano gyvenimą. Kaip tik tada man pirmą kartą kilo klausimų: kaip žmonės gyveno anksčiau? kodėl pasaulis tapo toks, koks yra dabar? Kodėl? Nuo tol svajojau tik apie istorikės darbą.

Mano tikslas buvo tapti istorike. Nors mokslinį darbą dirbu kasdien, mano vaizduotė pernelyg laki, kad galėčiau būti tik mokslininkė. Istoriniai asmenys man tartum gyvi žmonės, istorijos spragas užpildau įsivaizduojamais dalykais.

Rašydama istorinį romaną pasakoju apie prabėgusių laikų gyvenimą, mokslas jį tyrinėja išskaidęs į atskiras šakas. Mokslininkas – tarsi daro gilų, siaurą gręžinį, o rašytojas jas skleidžia – lyg seklų ir platų ežerą. Kiekvienas dirba savo darbą.

Nuo vaikystės mėgau klausytis istorijų ir jos tapo mano gyvenimo amatu. Nė dienos nesigailėjau pasirinkusi šį darbą. Matyt, esu pasakotoja iš prigimties – kaip tie senovės pasakoriai, kurie smagindavo savo draugus prie stovyklos laužo.

- Nors puikiai sekėsi rašyti rašinius, nenorėjau rašyti knygų, nesvajojau tapti rašytoja. Mano ateičiai padarė įtaką du dalykai – tai Eilos Pennanen knyga „Šventoji Brigita“, kurią visada prisiminsiu kaip vieną didžiausių išgyvenimų, ir Sigridos Unsted istoriniai romanai, kuriuos perskaičiau gana anksti ir ne vieną kartą. Studijuojant istoriją Helsinkio universitete, man vis kažko trūko – kažko esmingo istorijoje, kurios mus mokė. Juk žmogaus elgesio motyvų istoriografija beveik nemini.

- Gyvenau Helsinkyje, bet visą laiką ilgėjausi kaimo. Nuo mažens man labai svarbi gamta, nors esu tikras miesto vaikas. Ištekėjusi įgyvendinau savo svajonę ir apsigyvenau Somerniemio kaime, kuris yra 90 km nuo Helsinkio.

- Pirmoji knyga išėjo 1968 m. tai buvo romanas apie XVI a. švedų didvyrį Klasą Kristerssoną Horną.

- Ko gero, krikščionis vikingas Eirikas Stipruolis iš „Varinio paukščio“. Bet labai patinka ir Aurė Migdytoja iš „Sakalo“ („Varinio paukščio“ tęsinio – red.).

- Aišku, mėgstu istorinius romanus. Skaitau daug mokslinės literatūros. Patinka senoji literatūra – Edos, islandų sagos, apskritai – senieji pasakojimai. Bet skaitau ir trilerius, detektyvus. Vis dėlto daugiausia laiko skiriu mokslinei literatūrai.

- Istorija, praeitis kupina visokiausių temų. Šimtmečių senumo įvykius ir asmenybes susieju su šių dienų mintimis ir jausmais. Didieji istoriniai įvykiai mane jaudina ir įkvepia.

- Pagrindiniai veikėjai paprastai būna išgalvoti. Nepagrindiniai – dažnai realūs.

- Darbo dieną pradedu tarp devintos ir dešimtos, dirbu iki devintos valandos vakaro su priešpiečių ir vakarienės pertraukomis.

- Esu feministė ir tuo didžiuojuosi. Feministas – tai asmuo, moteris ar vyras, savo veikla siekiantis vyrų ir moterų lygybės. Lygybė – tai ne vienodumas. Žemaūgiai skiriasi nuo aukštaūgių, bet vis dėlto yra lygūs. Feminizmas man – žmogaus teisių klausimas.

- Taip, mankštinuosi, bėgioju, irkluoju. Didžiuoju sportu nesidomiu, bet jo nesmerkiu.

- Senąją klasikinę. 2000-ieji buvo paskelbti Bacho metais, jaučiausi labai laiminga, nes radijas visą laiką grojo Bachą.

- Turiu tris sūnus, visi jau suaugę, ir keturis anūkus.

- Anksčiau mėgau sudėtingus siuvinėjimus. Dabar jau rankos nebe tos. Patinka bėgioti miške, stebėti gamtą. Taip pat smagu žvejoti. Su vyru vasarą Painio ežere užmetame tinklus. Smagu žvejoti, kad ir nieko nesugauname. Prie ežero nepaprastai gražu, pamatome įspūdingų paukščių. Patinka irkluoti pučiant vėjui, per bangas – tuomet jaučiuosi daug galinti.