„Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo.“ (Tit 2,11-13)
Šis palinkėjimas ypač tinka mums patiems, mums, kurie tarpsta bedievystės liūne skęstančiame pasaulyje. Kokia prasmė būti šiame pasaulyje, kokia prasmė džiaugtis naujais metais, kokia prasmė džiūgauti naujumu, jeigu šiame pasaulyje nėra Dievo ... nėra Kūrėjo?
Naujumu džiūgaujame, nes nekenčiame seno. Mums atgrasūs „seni“ daiktai. Būna apynaujį ir puikiai funkcionuojantį daiktą pavadiname „moraliai senu“. Pavyzdžiui, sumanus telefonas yra „moraliai naujas“, o nesumanus – „moraliai pasenęs“. Bet ar gali mano ar jūsų telefonas būti moralus ar nemoralus?!
Čia juk ... nesąmonė, kurias įprastai susigalvoja nelabai sąmoningai šiame pasaulyje buvojantys žmonės. O ar galime pasakyti, kad kažką „naujuose“ švenčianti, per „naujus“ nusigerianti ir dar apsikulianti žmonija yra labai jau sąmoninga? Ar tokiu būdu Naujų metų „naujumą“ švenčiantis žmogus supranta, kas yra moralu ir kas ne? Manau, kad dažnas mūsų tarpe moralę tesupranta tik kaip atitikimą miniai priimtinam būviui ir nesąmoningiems papročiams. O miniai „moralu“ viskas , kas jai patinka: ne tik žmonės, bet ir daiktai.
Naujovės ir moralė čia sutampa. Naujovės yra tai, kas minią linksmina. Naujoves minia dievina. Prieš naują žaislą minia keliaklupsčiauja. Todėl naujas ir miniai patinkantis daiktas yra vadinamas moraliu.
Ženkime giliau ir paklauskime: kodėl žmogus dievina naujoves? Kodėl žmogus purtosi jam atgrasaus „seno“ ir nepaliaujamai siekia „naujo“. Mano giliu įsitikinimu, perskyra tarp „seno“ ir „naujo“ slypi perskyroje tarp mirties ir gyvenimo. Žmogus kratosi nykimo ir nuolat siekia susibūti su tuo, kas yra gyva – auga ir nuolat atsinaujina. Žmogus bijo savo nykstančios vienumos. Tad jis ir slepiasi minioje, kurioje Naujovė yra kartu dievybė ir „moralės“ norma.
Ir visgi tik žmogus tegali būti moraliu arba ne. Moralus žmogus yra savo paties ir kitų atžvilgiu teisingas žmogus. O teisingumas kyla iš Tiesos – tai, kas amžina, tai, kas pagrindžia bet kokį būvį.
Naujų metų dieną Bažnyčios liturgija dieviškosios prigimties dalininkams primena:
„Jie išnyks, o tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis, ir kaip apsiaustą tu juos suvyniosi, tartum drabužį, ir jie bus pakeisti. Bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs.“ (Hebr 1,11-12 )
Štai yra Viešpaties Gimimo iškilmių mums dovanojama ir tikrai Naujų Viešpaties metų NAUJOVĖ:
„Slaptingu Žodžio Įsikūnijimu nauja tavosios garbės šviesa mūsų dvasiai sužibo, idant mes, regimai pažinę žmogumi tapusį Dievą, per jį pamiltume neregimąsias vertybes.“ (Viešpaties Gimimo iškilmių prefacija).
Nauja yra Pradžios šviesa, per kurią visa ir buvo sukurta. Ji nauja, nes niekada nekinta. Naujai ši Dievo šviesa mums nušvito, o mes žemiškajame laikinume tikėjimo aktu naujai įsibūname Dievuje.
„Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1,9)
Nauja slypi tame, kas amžina. Todėl meskime vis naujai išmoningai mums siūlomos bedievystės ir vis „baltesnių“ skalbimo miltelių „naujoves“ ir siekime to, kas tikrai yra NAUJA ir AMŽINA.