Paprasčiausiai yra taip, jog, nežiūrint tokių ar kitokių patikinimų, liūdnos patirties ir suplukdytų skepticizmo sąnašų bėgant laikui, žmogaus prigimtis vis tik yra linkusi tikėti ir dar kartą pasitikėti, pagal pirminį impulsą ieško šviesos spindulio, kažkaip visais savo fiziniais ir metafiziniais imtuvais pagaudama tai, jog praradus vilties likučius drauge yra prarandama gyvybinė energija, reikalinga net elementariausiems išlikimo veiksmams.
Kaip atrodo, net ciniko kaukė neretai yra pasąmoninio stūmoklio suteiktas savotiškas būdas apdrausti viltį ir išsaugoti tikėjimą, kai net blogiausiu atveju žmogelis tarsi ir neturi preteksto nusivilti, nes apie liūdniausią scenarijų jau yra pagalvojęs, „peržaidęs“ savo įsivaizdavimuose, tačiau dabar gyvena viltimi, jog galbūt nėra taip blogai, kaip kartasi išrodo ar pasivaidena.
Taigi galima sakyti, jog net cinizmas yra savotiškas gudravimas, siekiant išsaugoti viltį, nekalbant jau apie tokio sentimentalaus žmogaus kaip šių eilučių autorius liudijimus.
Iš tiesų, nereikia specialių paraginimų, įtikinėjimų - žmogus savo iniciatyva yra linkęs norimą laikyti už esamą. Tai gerai suprantu čia, forsuotu būdu ieškodamas gerosios pusės, drauge vis dar kažkiek abejodamas – ar neįsikalbu sau to terapiniais sumetimais? Juolab kad tikrų faktų nurodyti negaliu, o lieka tik galimybė operuoti spėjimais, tikėtinais, bet neįrodytais įsivaizdavimais, numanymais.
Tačiau ta galimybė yra labai gundanti, viliojanti. Noriu tikėti, ir viskas (kaip sako A.Užkalnis apie save, - kas man uždraus), jog įtariamų korupcija valdininkų, priklausančių konservatorių partijos elitui, papurtymas, pastaruoju metu viena po kitos sekusios antikorupcinės akcijos nėra tik specialiųjų tarnybų konvulsijų spontaniškas pagyvėjimas, atsirandantis dėl atsitiktinio aplinkybių sutapimo.
Yra rimtas pagrindas manyti, jog tokiam, ypač pastebimam provincijoje, atmosferos išgryninimui žalią šviesą uždegė, vartus atlapojo ir dar į kelią pastūmėjo prezidentė D.Grybauskaitė. Nesunku pastebėti, jog tai, kas dabar vyksta, yra kažkas iš principo nauja ir netikėta, to tokiu pastebimu pavidalu nebuvo ankstesniaisiais metais. Nebuvo net ir tada, kai esmines pozicijas valstybės valdyme užėmė didžiausieji konservatorių oponentai. Klausiate – kodėl tik dabar išlindo nauji dalykai, kas anksčiau blokavo galimybę pasiaiškinti tikrąją padėtį?
Kaip atrodo, savotišką situacijos šifro raktą mums pametėja dabartinis socialdemokratų lyderis A.Butkevičius, kartą paporinęs maždaug taip, jog esą veiksmai prieš konservatorius gali bumerangu sugrįžti jiems patiems, socialdemokratams. A.Butkevičius, bandęs paprotinti savo nekantraujančius bičiulius, bet užmiršęs reikalą užšifruoti posakius, viešai prasitaria apie tai, koks yra esminis susiklosčiusios politinės sistemos principas, leidžiantis „vagies gabalui“ (kaime sako „šmotui“) išlikti nepaliestam net ir tada, kai valdžia pereina iš vienų rankų kitas, kai partijos bičiulius keičia politiniai oponentai.
Kyla įspūdis, jog D.Grybauskaitė yra linkusi keisti žaidimo taisykles, pagaliau yra sutelkusi pakankamai galių kažką pakeisti, apeinant partijas, jų nerašytus susitarimus. Galimas daiktas, prezidentės ankstesni grūmojimai nebuvo tik poza, bet išreiškė rimtą nusiteikimą.
Kitas klausimas - kodėl toks rimtas nusiteikimas gali būti vadinamas populizmu?
Sėkmingai kovai su partijų dengiama sisteminio pobūdžio korupcija reikia sutelktų valdžios svertų. Arba gali būti dar ir taip, kad autoritarinius refleksus siekiama pridengti tokios kovos lozungais, tačiau korupcijos medžioklės sezono paskelbimas atitinka giliausius paprastų žmonių lūkesčius.
Jeigu jūs lankotės turguje, vaikštote po parduotuves, važinėjate visuomeniniu transportu, taip pat paliudysite, jog iš visų pakampių girdėjote sakant, kad konservatoriai yra didesni vagys net už buvusius komunistus. Toks posakis šiandien jau yra tapęs inertiško kalbėjimo pavyzdžiu, tiražuojamu be didesnio susimąstymo užkeikimu, mechaniškai atrajojama tiesa. Tačiau žmonės pacituotus žodžius paprastai kiekvieną kartą iš naujo iškošia su neatšipusiu pykčiu ir prisodrinta tulžimi.
Kita reikalo pusė, žinoma, yra tai, jog populizmas kaip valdžios telkimo būdas, ypač išplėtotas iki savo kraštutinės ribos, neretai atsisuka prieš mus visus, žmones paverčia įkaitais, užtraukia pavojus. Daug kartų esu kalbėjęs apie tai, - bet tikriausiai niekas taip ir neišgirdo, galimas daiktas, ir neišgirs, - jog būtent neprotingo populizmo stichijos vedama D.Grybauskaitė tapo ta fatališka moteris, kurios apsisprendimai lėmė LEO LT mirtį.
Šiandien jau labai akivaizdu, - atleiskite už banaliausios tiesos kartojimą, - jog pirmiausia Rusija buvo suinteresuota šio projekto blokavimu, mainais už tai pasiūliusi dviejų nesaugių AE statybas prie Lietuvėlės sienų.
Nesu didelis ekonomistas, tačiau, apmetęs galvoje, drįstu pareikšti, jog tokio propagandinio karo prieš LEO LT užtikrinimui rusai, tikėtina, išmetė ne mažiau 500 milijonų litų. Prisiminkime – kokias psichozės aukštumas tada buvo pasiekęs ambicingiausio Lietuvos projekto dergimas, įkaitinęs žmones iki tokio laipsnio, jog ne vienas buvo pasiryžęs savo rankomis sudraskyti mąstantį kitaip.
Žinoma, tikra tiesa yra ir tai, jog ne D.Grybauskaitė organizavo tokią propagandinę kampaniją, ji tik pasinaudojo išpurenta dirva, susiklosčiusia dėl visai kitų priežasčių konjunktūrine situacija savo asmeniniams reikalams, siekiant prezidento posto ir telkiant valdžią vėliau.
Galop galime manyti, jog Rusijos pastatytos prie mūsų šalies riboženklių elektrinės nebūtinai privalo imti ir susprogti, galbūt mes pernelyg bauginamės, tačiau pažeminimo prieskonis dėl tokios įvykių eigos niekur nepranyks, o galbūt net bus perduotas iš kartos į kartą, įtvirtinant pažemintojo mentalitetą mūsų istoriniame likime (vienas dalykas yra tai, kad tave nugali gausesnis priešas, kitas – kad tu pats savo noru, neprarasdamas geros nuotaikos išsikasi kapo duobę).
Tačiau ryškiausiomis savo spalvomis ir pragaištingiausiomis pasekmėmis valdžios populizmas, o ypač - prezidentės D.Grybauskaitės neprincipingumas - atsiskleidė vadinamajame kedopedofilijos skandale. Prezidentė būdama sveiko proto akivaizdžiai palaiko tą pusę, kurios užtarimas masinės psichozės sąlygomis garantuoja didesnius dividendus, aukštesnius reitingus, nekreipiant dėmesio į tai, jog toks apsisprendimas priartina moralinį valstybės bankrotą, naikina paskutinius valstybės orumo likučius.
Išpūstoje istorijoje, kurios burbulais siekiama užmaskuoti nužudyto teisėjo tikruosius užsakovus, kaip atrodo bent man, valstybės interesai reikalauja stoti banditų išniekinto ir apšmeižto ŽMOGAUS, o ne nužmogėjusių banditų pusėje.
Teisėjo, žinoma, jokiais ritualiniais veiksmais neprikelsi iš kapo duobės. Kita vertus, paskutiniųjų gruodžio dienų ritualai Garliavoje man priminė psichodelines Lietuvos valstybės laidotuves. Daug kas paaiškėja, konstatavus faktą, jog Lietuvos valstybė mirė, liko tik valstybės išnara, nepalaidotas, besivoliojantis visur valstybės lavonas.
Vis tik pradedant Naujuosius metus ir laikus, leiskite baigti optimistiniu eilėraštuku, parašytu pagal šio straipsnelio nuorodas:
Kartais kyla klastojantis įtarimas
Kad nėra jau taip blogai
Tau dar liko pražuvusios tautos nerimas
Nes tėvynės savo neatpirkai
Mėnulis dabar toks vaiskus be energijos
(kaip jį taurina vaistinės fonas!)
vokus tenai iškart pramerkia
kažko nudžiugęs lavonas