Londono gatvės valkatos ir vagies gyvenimą išbandęs lietuvis: „Lietuvoje vogti iš parduotuvių neapsimoka“

Tiesa, Jonui visai neblogai sekėsi ir Lietuvoje. Jis turėjo nelegalią kompiuterinę ir gana gerai sukosi. Tačiau nuotykių troškimas masino ir pačiam pagyventi bei padirbėti toje „svajonių šalyje“. Troškimas išsipildė – Jonas dvejus metus dirbo įvairiuose Anglijos fabrikuose ir sandėliuose.

Vėliau įsigudrino paragauti kontrabandininko duonos – į Angliją vežiojo cigaretes. Kontrabandą veždavo lėktuvu. „Pelnas per tris dienas – 1500 litų, - sako Jonas. - Iš Rygos nuskrendi į Londoną, atvažiavę žmonės, pavyzdžiui, iš Mančesterio, pasiima iš tavęs cigaretes. Anglijoje populiariausios lietuviškos „Marlboro“ ir „LM“. Nuo vieno bloko likdavo 50 litų pelno.“

Žinoma, kontrabandininkas visuomet rizikuoja – pagaus ar nepagaus. „Čia yra rizika – arba uždirbsi, arba praloši didelius pinigus. Daugiausiai esu pralošęs 12 tūkst. litų. Tiek buvau investavęs į cigaretes ir į kelionę. Į Londoną važiavau Eurotuneliu, traukiniu po vandeniu. Apsistojau viešbutyje. Iš ryto einu pasiimti lagaminų, ir man sako dėl jų skambinti į policiją. Niekur neskambinau, bet netekau viso krovinio“, - pasakoja Jonas. Jį buvo sugavę ir Briuselyje – tąkart apsiėjo su 5 tūkst. litų nuostolio, taip pat Vokietijoje, Brėmene. „Vokietijoje padariau klaidą – kaip kvailys į lagaminą įdėjau balionėlių, o jie šviečia“, - prisipažįsta kontrabandininkas.

Kontrabandą Jonui teko mesti, nes kelis kartus įkliuvus paprasčiausiai nebeliko pinigų nei cigaretėms nupirkti, nei kelionėms užsimokėti. Akligatvyje atsidūrusiam vyrui teko griebtis darbo, kurio dabar Jonas niekam nerekomenduotų. „Nes jie sumoka už kelionę“, - apsisprendimą dirbti Anglijoje skrajučių platintoju aiškina jis. Šis darbas vos nepavertė vyriškio Londono gatvės valkata.

„Darbas „įdomus“ buvo. Dirbi ir neturi, ką valgyti“, - apie skrajučių platintojo ir labdaros rinkėjo darbą atsiliepia Jonas. Tai primena žvėrišką kovą už išgyvenimą. Darbininkai vieni iš kitų vagia maistą, greitai suvalgo, kas būna padėta bendrai. Žiaurios muštynės, bandymai atimti atsivežtus pinigus. Jonui teko pakeisti tris skrajučių platinimo „firmas“ - dirbo ir pas lietuvius, ir pas latvius, ir Mančesteryje, ir Lidse, ir Bristolyje. Iš visų „firmų“ buvo išmestas ir nieko neuždirbo. Darbo principai visur vienodi.

Ketvirtą ryto prikelti darbininkai, mikroautobusu nuvežti kaip gyvuliai „išmetami“ kaimo vietovėse, kur privalo belstis į gyventojų duris nežinodami, kas laukia už jų. Jonas pasakoja, kaip vienam jaunam vaikinui kovinis šuo pagavo pirštą, mėsas nukando. „Geraširdis“ darbdavys nuvežė pas medikus, kurie pirštą sutvarstė, ir vaikinas dirbo toliau, nes neturėjo, kur eiti.

Pasak Jono, pasitaiko, kad toje pačioje teritorijoje susiduria skirtingų „firmų“ labdaros rinkėjai. Tuomet kyla muštynės. Pats darbas – fiziškai sekinantis ir kankinantis. Jeigu avalynė ne itin patogi – ant kojų bemat atsiranda pūslės, ir po dviejų – trijų dienų nebepaeini. Neapsikentęs Jonas skrajutes išmetė į upę, bet darbdavys sugebėjo susekti ir už tai iššveitė iš darbo. „Žiauriai sumušė ir pasakė, kad duoda dvi minutes išsinešdinti iš namo“, - prisimena lietuvis.

Tada Jonas pernai rudenį atsidūrė Londone. Važiavo be pinigų, aklai, nežinodamas, kas jo laukia, neturėdamas jokių darbo pasiūlymų. „Važiavau keturias valandas. Per keturias valandas du kartus tikrino bilietus. Nueini į tualetą, konduktorius praeina, ir taip važiuoji toliau“, - pasakoja Jonas.

Londono gatvėse vyras praleido apie tris mėnesius. „Mano vienas draugas ten buvo. Ir dabar jis ten gyvena. Jis supažindino mane su kitais, gyvenančiais gatvėje, parodė, kur galima pavalgyti“, - apie Londono valkatos „karjeros“ pradžią pasakoja Jonas. Jis eidavo valgyti į labdaros valgyklas, kur maitinami benamiai – žemiausios gyventojų klasės atstovai. „Yra bent trys tokios vietos. Nieko nereikia mokėti. Duoda drabužių, duoda pavalgyti, jeigu reikia – gali gydytoją iškviesti, padėti gauti pašalpą“, - pasakoja pašnekovas.

Pradžioje buvo nejauku, bet, pasak Jono, įdomu: „Ten visas pasaulis, ne vien tik „bomžai“. Buvo atvažiavusių iš Meksikos, kurie narkotikus platina. Įvairi publika – ir juodaodžiai, ir lietuviai narkomanai, kiekvieną vakarą einantys plėšti parduotuvių“. Labdaros valgykloje Jonas sutiko lietuvį, kuris anksčiau Londone turėjo statybų ir drabužių surinkimo verslą, tačiau bankrutavo ir pradėjo gerti.

Gyvendamas tarp valkatų, Jonas bandė ieškotis darbo. Darbą Anglijoje, anot pašnekovo, rasti nesudėtinga, bet tik ne Londone. Per tris mėnesius Jonui pavyko padirbėti tik dešimt dienų – po gaisro remontuojamame viešbutyje. Po to jį išmetė – darbdaviui lietuvis neįtiko. Bet už tas 10 dienų sumokėtas atlyginimas – apie 1300 litų į rankas – buvo vienintelis ir visas Jono uždarbis Londone.

„Su draugu, kuris atvažiavo, ėjom į kitą – rusų – agentūrą, ir ten mus apgavo, - sako lietuvis. - Draugas sumokėjo agentūrai 150 svarų, ir jokio darbo negavo“. Jono draugui buvo pasiūlytas automobilių plovėjo darbas, pasakyta, kur važiuoti. Jau turintis karčios patirties Jonas bandė atkalbėti draugą neskubėti mokėti pinigų, kol darbo dar negavo, bet šis nepaklausė. Nuvažiavęs į nurodytą plovyklą, jokio darbo negavo.

Valkataujantys lietuviai nakvodavo autobuse. „Dvidešimt penktas numeris – ilgas autobusas. Jis visą naktį važinėja. Iš vieno Londono galo į kitą važiuoja valandą laiko. Aš irgi vieną naktį taip pernakvojau. Tame autobuse lietuviai ir nakvoja – penki ar šeši, įsitaisę gale. Maršruto gale žmonės išlipa, autobusas apsisuka, palaukia penkiolika minučių, tada žmonės vėl įlipa ir važiuoja į kitą galą“, - pasakoja Jonas.

Jis pats dažnai nakvodavo sėdėdamas Eurotunelio, jungiančio Londoną su Paryžiumi, traukinių stoties bare. Vienas barmenas buvo geranoriškas ir nieko nesakydavo, o vadybininkas, jei pamatydavo, išvarydavo. Kiti benamiai miegodavo tuneliuose – žiemą nelengva. Pasak Jono, tik porą savaičių apie Kalėdas ir Naujus metus Londono benamiams švenčių proga suteikiama nakvynė, duodama skanesnio maisto ir netgi dovanų.

Jonas gatvėje pagyveno tik tris mėnesius, bet kiti lietuviai, pasak jo, šitaip gyvena nuolat, valkataudami ir vogdami iš parduotuvių. „Narkomanai „padarydavo“ per dieną po 40 svarų, - Londono gatvės „verslo“ ypatumus pasakoja Jonas. - Pavogę maisto, parduodavo „babajams“. Turintys parduotuves „babajai“ superka vogtas prekes iš narkomanų“. Įkliuvę už vagystes pasėdi kalėjime ir vagiliauja toliau. Bet dažnai net patys Londono parduotuvių apsaugininkai į vagišius žiūri pro pirštus.

Jonas prisipažįsta ir pats vogdavęs, bet sugavo jį tik kartą. „Nuvežė į policiją, davė pavalgyti labai skaniai, kavos, ir iš ryto paleido“, - juokiasi lietuvis. Neskyrė baudos, tiktai vyno butelį, kurį Jonas bandė išnešti, atėmė. Alkoholį lietuvis vogdavo ne parduoti, o sau. „Degtinės butelis kainuoja 25 svarai. Vienoje prabangioje parduotuvėje Londono centre yra du išėjimai, prie kurių stovi apsaugininkai. Ant butelių uždėtos apsaugos, bet vieno išėjimo apsaugos neveikia. Per tą vietą kiekvieną dieną nešiau, o ten toks rusas dirbo apsaugininku. Aš jam jau, matyt, atsibodau, ir jis manęs angliškai paklausė, ar nieko nepamiršau, ar už viską susimokėjau. Angliškai pasakiau, kad pamiršau. Jis liepė pasakyti rusiškai, ir aš pasakiau - „Zabyl“. Jis pasakė „Idi“ („Eik“), ir paleido mane“, - pasakoja Jonas.

„Etatinį“ vagišių visų Londono centre esančių parduotuvių apsaugininkai pažinojo, bet nieko nesakė. „Per vieną vakarą apeidavau penkias parduotuves“, - prisipažįsta lietuvis. Imdavo ne tik degtinę, bet ir sidrą, maisto produktus. Rinkdavosi brangesnius. „Paimi parduotuvės krepšelį ir turi maišelį. Į krepšelį įdedi maišelį ir vaikščiodamas po parduotuvę į tą maišelį dedi prekes. Ir pasiimi sausainių. Atsistojęs eilėje prie kasos ištrauki maišelį ir laikai rankoje, o tuos sausainius perki. Eini prie tokios pardavėjos, kuri atrodo jauna mergina, nepatyrusi. Jeigu pamatai, kad apsaugininkas skersai žiūri – galvoji, ką daryti. Bet paprastai – laisvai eini ir išeini“, - atvirauja Londone vagiliavęs Jonas.

Valkatos ir vagies gyvenimas Jono nežavėjo, bet pasinaudoti galimybe nemokamai būti parsiųstam į Lietuvą jis nesiryžo, nes ta galimybe pasinaudoti galima tik kartą gyvenime. „Nuperka bilietus, pavalgyti, ir dar duoda dvidešimt svarų. Draugas taip važiavo, o aš įlipau į autobusą. Atvažiavau iki Dortmundo Vokietijoje, reikėjo persėsti. Tikėjausi ir toliau nemokamai važiuoti, bet išlaipino. Pasilikau Dortmunde“, - pasakoja Jonas.

Dortmunde Jonas pagyveno apie savaitę. Kaip ir Londone, vogė iš parduotuvių. „Prisidedi pilną maišelį maisto, o perki kokius nors sausainius už litą, ir viską išsineši“, - pasakoja lietuvis. Iš Dortmundo Jonas traukiniu pavažiavo iki Kelno, ten pabuvęs nuvažiavo į Frankfurtą. O Frankfurte lietuvį sugavo policija – vokiečiai ne tokie atlaidūs ilgapirščiams, kaip britai.

Jonui teko nusipirkti lėktuvo bilietus ir parskristi į Kauną. „Tuos 1300 litų, kuriuos uždirbau Londone, ir išleidau. Vokietijoje vogiau batus – sugavo, ir sumokėjau baudą, apie 700 litų. Už pavogtus obuolius sumokėjau dar 50 eurų. Į Lietuvą parsivežiau tik 100 litų“, - apie maždaug metus trukusių laimės paieškų Anglijoje rezultatą sako Jonas.

„Dabar sėdim ir neturim, ko valgyti“, - guodžiasi klaipėdietis. Lietuvoje darbą rasti sunkiau, nei Anglijoje. Bedarbio pašalpos vos užtenka buto nuomai. „Palyginti su Lietuva, Londone yra pasaka, - sako Jonas. - Ten gali gauti pavalgyti, gali iš parduotuvės laisvai išnešti, ką tik nori. Jeigu turi galvą – gali susirasti darbą.“ Paklaustas, ar Lietuvoje iš parduotuvių vogti sunkiau, nei Anglijoje, Jonas sako: „Aš bandžiau – neapsimoka. Pagauna“.

Jonas norėtų, atsiradus galimybei, vėl išvažiuoti į Angliją. „Vakar skambino iš agentūros – darbas yra, pakuoti vaisius. Bet nėra pinigų bilietui“, - sako lietuvis. Išbandęs valkatos ir vagies dalią jis nesigaili, tačiau viso to pakartoti nenorėtų. Tik cigarečių kontrabandą būtinai vešis su savim, jeigu tik turės už ką jų įsigyti.