Jaunesni skaitytojai gal nežino, kas yra A.Nevzorovas. Šis rusų žurnalistas prieš 21 metus, po sovietų puolimo tankais Vilniuje prie televizijos bokšto ir Konarskio gatvėje, ragino pastatyti bronzos paminklus tarybiniams kariams, pirmąsyk pavadino juos eteryje „mūsiškiais“ („Naši“), ir tą pavadinimą ligi šiol išdidūs naudoja trumpai kirpti patriotai-fašistai motulėje Rusijoje.
V.Gergijevas, žinia, savo požiūriais nėra net šiaip koks pasimetęs švelnus raudonskūris, kokių knibžda ir Vakarų inteligentijos tarpe. O ne. Ištraukti muziką Josifo Stalino šlovinimui ir ją siūlyti klausytojams reikia apsisprendimo ir tvirtos rankos, bet jis – kaip tikrai iškilus meno žmogus – žinojo, ką daro. Jei jau išsiskirti iš kitų, tai be jokių stabdžių. Jei garsinti blogybes, tai ne kokiom stilizuotom dainelėm apie kreiserį „Aurorą“ ir ne per mylimiausių sovietinių filmų dainelių atkartojimus.
Pusinės priemonės labiau pritiktų kokiems šiaudadūšiams lietuviams aktorėliams (šiandien jau nusenusiems), pasiilgusiems „visasąjunginio pripažinimo“, specialių poilsio namų ir beribių užstalių nuo Vladivostoko iki Taškento. V.Gergijevas kala tiesiai į taikinį: jei muzika, tai apie revoliuciją ir ūsuotą budelį J.Staliną, jei armijos šlovinimas, tai jis turi būti per rusų agresiją Gruzijoje, jei nostalgija, tai ne 1980 m. Maskvos olimpinių žaidynių meškiukui, bet pačiai Sovietų Sąjungai, kuri buvo didinga, bet įvyko tragedija, ir jos nebėra.
Bet, kartoju, ne tai yra problema. Esminis klausimas yra ne apie tai, kas ir kodėl tokių dirigentų koncertus rengia, ir dar sausio 13 dieną.
Esminis klausimas yra šis: kas ateis ir tų koncertų klausysis.
Šių žmonių, kurie ateis, niekas varu nevaro: kaip ir į Olego Gazmanovo („gimęs Sovietų Sąjungoje“), ir į stribų ir gebistų specnazo lyrikos korifėjų „Liube“ koncertus visi vaikšto patys, ir dar pinigus moka. Kaip ir į pikto klouno, neapykanta Vakarams lesinančio publiką (kuri alpdama maldauja dar daugiau tos neapykantos), Michailo Zadornovo. Bjauriau ir niekingiau už Zadornovo kūrybą yra tik auditorija Lietuvoje, kuri ateina klausytis jo tekstų.
Jau, jau girdžiu daugelio atsakymą: „nepainiokim meno su politika“. Tai, geriausiu atveju, naivu. Blogiausiu atveju, tai sąmoningas beprasmio, kaip ir karo nusikaltėlių lėkštas pasiteisinimas: „Aš tik vykdžiau įsakymus“. Šis pasiteisinimas nesuveikdavo, kai ateidavo teismo arba tribunolo valanda, ir reikėdavo atsakyti už savo veiksmus.
„Nepainiokim meno su politika“ – tai, sakau, pasiaiškinam? Pirmiausia, žudikų ir okupantų šlovinimas nėra politika. Tai ciniškas bendradarbiavimas su nusikaltėliais. Įsilaužimas į butus ir turo vogimas iš jų nėra ūkinė veikla. Skambinimas vyresnio amžiaus žmonėms ir pinigų išviliojimas iš jų nėra rinkodaros atmaina. Tai nusikaltimas. Kaip ir žudikų ir okupantų šlovinimas. Tai, kad sausio 13 dieną Lietuvoje turbūt nebus atliekama kokia nors kantata apie J.Staliną (bent jau programoje nenumatyta), dar nereiškia, kad viskas gerai.
Bet dar kartą įsiskaitykim į patį sakinį. „Nepainiokim meno su politika“ – kodėl ne? Įsivaizduokit, ateinat į kapus, ir randate visus antkapius sudėtus į tvarkingą eilę kažkur pašonėje, o ten, kur buvo kapai, viskas dailiai užlyginta ir užsėta grikiais. Ir ten jums sako: „Nepainiokit tradicijų ir pagarbos mirusiems su žemės ūkiu. Grikiai čia puikiai užderėjo, perka geriausi pasaulio parduotuvių tinklai, perka ir giria. Puikūs grikiai. Jums iki tokių grikių kaip iki mėnulio. Atsipeikėkit, tampotės su tais savo antkapiais ir prietarais“.
Pamenate (ta prasme, gal jums pasakojo, o gal kur nors skaitėt – ne visi tais laikais ten buvo), kaip Kryžių kalną sovietai vartė buldozeriu? Jei šiandien jums pasiūlytų tą patį buldozerį, geros techninės būklės ir su patraukliomis kuro sąnaudomis, turbūt irgi imtumėt – kas čia tokio, nepainiokim statybų verslo ir geros, patikimos technikos su politika, ar ne?
Raginimas nepainioti meno su politika, kai priešinga pusė abiem rankom painioja politiką su menu, yra lyg draudimas įstatymo besilaikantiems žmonėms turėti ginklus, kai tų įstatymų nesilaikantys juos noriai ir su dideliu entuziazmu turi, nešioja ir naudoja. Čia tas pats, kaip naivių geranorių kvailelių raginimas riaušininkų neareštuoti ir nebausti, nes „prievarta ir kalėjimai nieko neišsprendžia“.
Taigi, menas ir politika. Viso pasaulio kruvini režimai, diktatoriai ir totalitariniai valdytojai buvo neabejingi menui. Jau nuo imperatoriaus Nerono laikų, o gal ir anksčiau.
Politikos mėsininkams ir psichiškai nestabiliems valstybės vyrams meno visuomet reikėjo ne tik tam, kad giedotų juos šlovinančias dainas: jie troško, ir dabar trokšta, savo galių patvirtinimo iš ten, kur to patvirtinimo negalima gauti prievarta.
Beveik viską, ko jie trokšta, galima įsakyti pagaminti kaliniams, kartais – atimti, jei reikia – nupirkti, ir beveik viską gali prievarta noriai ir greitai organizuos ginkluoti tarnautojai odinėmis striukėmis ir bukais uniformuotų varguolių veidais.
Beveik viską – bet ne viską. Pačiuptas gatvėje ir įkalintas nelaimėlis operos nesukurs, freskos nenutapys, rūmų nesuprojektuos ir simfoniniam orkestrui nepadiriguos, nors tu jį daužyk ar jam ginklą prie smilkinio laikyk. Tai gali daryti gana laisvi asmenys. Įvaldžiusius retas ir paslaptingas meno profesijas tironai (dažnai būdami racionalūs žmonės) šiek tiek gerbia, vertina, apipila dovanomis ir gėrybėmis, jei iš tų meno žmonių atrodo, kad jie tironams nuoširdžiai pritaria.
Todėl meno žmonių įtaka tokia didelė, ir todėl tokia didelė autokratiniams režimams tarnaujančių menininkų atsakomybė: jie Dievo dovaną ir nuostabų talentą naudoja piktam. Padarydami pasirinkimą ir prisišliedami prie nusikaltimus teisinančiųjų arba juos užsakančiųjų, jie geresne spalva ir švytėjimu nuspalvina tai, kas nenusipelno jokio pagražinimo.
Būtent todėl sovietinė blogio imperija taip noriai ir atkakliai po visą pasaulį tampė savo baletą, net taikstydamiesi su nuolatine rizika, kad namolio parskris mažiau atlikėjų, nei jų buvo trupėje kelionės pradžioje. Meno galia priversdavo naivesnius žmones abejoti Sovietų Sąjungos baisumu. Juk negali taip nuostabiai šokti „Gulbių ežero“ tos pačios šalies žmonės, kur kitaminčiai laikomi psichiatrinėse ir visus gyventojus saugo spygliuota viela, kad neišlakstytų iš valstybės teritorijos.
Menas (kaip, beje, ir sportas) buvo ir yra ciniškai ir kryptingai naudojamas nuomonės formavimui. Tie, kas šiandien sako „nepainiokim meno su politika“, yra tie patys, kas prieš dešimtį metų sakė: „kam mums tas NATO, su kuo kariausim“.
Gali būti, kad tarp ateisiančių į V.Gergijevo koncertą yra naivių, kurie nuoširdžiai to nesupranta ir mano, kad tai – tik muzika. Bet ten bus ir tokių, kurie nenori to suprasti. Aš jiems negaliu ir nenoriu drausti eiti ten, kur jiems patinka. Lietuva – laisva šalis.
Bet aš labai gerai prisiminsiu, kad jie tokie yra ir gyvena šalia manęs.