Buvo laikai, kai mes palaikėme puikius santykius kone su visais kaimynais. Ir tai buvo ne prieš šimtmečius, o visai neseniai. Ir su Rusija, ir su Baltarusija ir su Lenkija bei Latvija ne tik buvo pasirašytos tarpvalstybinės sutartys, bet ir sureguliuoti sienų klausimai. Nė viena iš mūsų kaimynių neturi mums teritorinių pretenzijų. Dvi iš mūsų kaimynių yra sąjungininkės NATO ir ES. Turėtume tik džiaugtis ir toliau plėtoti bei gilinti savo santykius su kaimynais.
Tačiau kaip pripažįsta net konservatoriams artimi apžvalgininkai, santykiai su visais kaimynais, valdant konservatorių ir liberalų koalicijai, pablogėjo. K.Girnius savo rašinyje „Keturi kaimynai - keturi nedraugai?“, vertindamas dabartinės valdžios užsienio politiką teigia, kad „Lietuva jau sukūrė sunkaus, gal net pretenzingo patnerio įvaizdį. Nauji nesutarimai patvirtina šį neigiamą įspūdį.“
Su šiuo teiginiu negali nesutikti. Nes tiek konservatorius užsienio reikalų ministras, tiek buvęs konservatorių lyderis, turįs dar nemenką įtaką nacionalistiniame konservatorių sparne, klijuoja mūsų sąjungininkei NATO Lenkijai, kuri turėtų mus ginti užpuolimo atveju, tokius epitetus, kad net nesmagu, švelniai tariant, dėl savo valdžios nesugebėjimo šnekėti diplomatine kalba.
Lygina Lenkiją su Rusija, kaltina lenkus prorusiškumu, vadinant juos „vyresniuoju broliu“. Pagalvoji, kodėl taip daroma? Ar iš bejėgiškumo, neinformatyvumo ar iš arogancijos? O gal tai daroma specialiai, norint nukreipti dėmesį nuo aktualių, neišspręstų vidaus klausimų, priešų ieškant išorėje ir telkiant sau ištikimą elektoratą rinkiminei kovai? Jeigu taip, tai mūsų santykiai su Lenkija tikrai nepagerės iki Seimo rinkimų, nes nebus suinteresuotumo juos išspręsti.
Vienoje mokslinių konferencijų praėjusiųjų metų pabaigoje kalbėdamas apie Lenkijos Lietuvos santykius dr.Vladas Sirutavičius paneigė lenkų politikų tariamą prorusiškumą, juos apibūdino kaip prolenkiškus, vykdančius pragmatišką, Lenkijai naudingą politiką. Mano galva, tai tiesa. Tik žmonės, nelinkintys gerų Lietuvos Lenkijos santykių arba nesidomintys ir nežinantys, gali teigti, kad dabartinė Lenkijos valdžia yra prorusiška.
Beje, beveik visi dabartinės Lenkijos valdžios politikai yra buvę opozicijoje prorusiškam komunistiniam režimui ir dalyvavę "Solidarumo" judėjime, įskaitant premjerą Donaldą Tuską ir prezidentą Bronislawą Komorowskį, net kalintą už antikomunistinę veiklą .
Abu jie yra istorikai pagal specialybę. Jiems didelę įtaką turėjo Jerzy Giedroicas, emigracijoje suformulavęs taikios kaimynystės nuostatas, kuriomis grindžiama lenkų užsienio politika jau dvidešimt metų. Skirtingai nuo dabartinės Lietuvos valdžios, kurioje Sąjūdžio žmonės sudaro tik menką dalelytę dabartinio Lietuvos politinio elito, o užsienio politika, ypač valdant konservatoriams, tapo vienos partijos politika, deja, neoptimaliausia savo kaimynų atžvilgiu.
Žinoma, Lenkijos, kaip ir bet kurios šalies, užsienio politika keičiasi, atsižvelgdama į naujas realijas. Santykiai su rusais ir su vokiečiais tampa vieni svarbiausių. Bet tai visai nereiškia, kad jie tampa daugiau prorusiški ar provokiški.
Buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Adamas Danielius Rotfeldas interviu Lietuvos radijo žurnalistui Tomui Dapkui sakė: „Pastarąjį dvidešimtmetį Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai buvo geriausi, geresni nei bet kada anksčiau per visą paskutinįjį tūkstantmetį. Mes siekiame normalių santykių su Rusija. Taip pat siekiame geriausių santykių su Vokietija per visą savo istoriją, nes, kaip žinote, Lenkijos ir Vokietijos santykiai buvo labai blogi, netgi tragiški. Tačiau mūsų širdyse ir protuose Lietuva užima kur kas aukštesnę vietą, negu santykiai su Rusija ar Vokietija. Noriu jums pasakyti, kad lenkai yra kur kas didesni jūsų draugai negu galite įsivaizduoti“.
Kai kurie dešnieji Lietuvos politikai Vokietiją su Prancūzija taip pat laiko prorusiškomis. Pirmąją todėl, kad palaiko su Rusija glaudžius ekonominius santykius, o antrąją - kad pardavė karinius laivus rusams. Pamiršdami, kad abi šalys, kaip ir Lenkija, savo pajėgomis saugo mūsų oro erdvę, pirmiausiai nuo tos pačios Rusijos ir visos jos turi savo ekonominius interesus, kaip ir mes (Rusija yra viena pagrindinių ekonominių Lietuvos partnerių po Europos Sąjungos). Jau nekalbant apie tai, kokį vaidmenį Vokietija ir Prancūzija vaidina ES ir kaip gyvybiškai mums svarbu jose matyti artimus sąjungininkus ir elgtis kaip su sąjungininkais - solidžiai ir pagarbiai, kaip tai daro estai ir kitos kur kas didesnės už Lietuvą šalys.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel vienoje savo kalbų yra pasakiusi, kad Vokietija savo politikoje laikėsi ir ateityje laikysis nuostatos, kad vertybės ir šalies pragmatiniai interesai - svarbiausi. Brandžiose demokratinėse valstybėse vertybinės nuostatos nėra priešpastatomos pragmatiniams, racionaliems valstybės ir savo tautos interesams. Jos paprasčiausiai yra derinamos ir už jų darną yra atsakingi politikai.
Lietuvos užsienio politika turėtų ir galėtų būti daugiau vertybinė, prisimenant baltarusių žmogaus teisių gynėjo Alesio Beliackio atvejį ir labiau pragmatinė, nepasiduodanti išankstiniams neigiamiems stereotipams, atspindinti ilgalaikius savo valstybės interesus, galvojant ne tik apie šiandienos, bet ir apie ateities iššūkius. Ne trumpalaikius, konjunktūrinius ir ne vienos partijos poreikius.
Lenkija galėtų būti pavyzdžiu, kaip sumaniai ir diplomatiškai plėtoti santykius ir su Rusija, ir su kitais savo kaimynais, ES lyderiais bei JAV nevedant savęs izoliacijos ir akligatvio link.
Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras, būdamas opozicijoje, nuolat ir garsiai primindavo buvusiems ministrams, kaip svarbu išsireikalauti iš Rusijos padarytą žalą, pagal Seimo konservatorių iniciatyva 2000 m. priimtą įstatymą.
Buvę ministrai to negalėjo padaryti. Ne todėl, kad nenorėjo, bet todėl, kad jo įgyvendinti viena Lietuva negali. Konservatorių ministras taip pat to negali, bet nedrįsta to viešai pasakyti. Galima sakyti, konservatorių dėka prieš 11 metų priimtu įstatymu dabartinis konservatorius ministras yra įvarytas į kampą ir nežino, kaip iš jo išeiti.
Žinoma, Rusija - ne Lenkija, prieš kurią galima pūstis ir plūstis, nes mes žinome ir jaučiame, kad Lenkija Lietuvos niekada nepuls, kad nesutarimai yra menki, o juos lemia „abiejų šalių savotiškas nevisavertiškumo kompleksas“, paveldėtas iš ne senos istorijos. Bet klijuodami etiketes ir neieškodami pozityvumo, mes problemas tik giliname ir perleidžiame spręsti jas ateinančioms kartoms.
O Rusijos prisibijoma. Jos imperinė politika iš esmės nepasikeitė, galbūt niekada nepasikeis. Lietuvai teks palaikyti santykius su tokia Rusija, kokia ji yra, o ne kokios mes pageidautume.
Lietuvos žmonės taip pat nėra kvaili ir didžioji dalis - apie 84 proc. pagal neseniai atliktą apklausą netiki, kad Rusija kada nors žalą atlygins. Beje, kitos Baltijos šalys ir ta pati Lenkija, pavyzdžiui dėl Katynės aukų, panašaus įstatymo, reikalaujančio atlyginti žalą iš Rusijos, neturi.
Lenkai pasirinko kitą, labiau realistinį kelią. Jų vyriausybė remia nužudytųjų artimųjų asmeninius ieškinius, iškeltus Rusijai tarptautiniame teisme.
Jau vienuolika metų Lietuvos priimtas įstatymas nevykdomas,o santykiai su Rusija neperauga į naują kokybę. Tačiau dėl objektyvių priežasčių, pasikeitusios geopolitinės situacijos jau dvidešimt metų jie, ko gero, yra geriausi per pastarąjį tūkstantmetį. Ir tuo galime pasidžiaugti, kol turime patikimą užnugarį, priklausydami NATO ir Europos Sąjungai.