- Kuo ir kaip šiandien gyvena legendinio režisieriaus J.Miltinio Panevėžyje įkurtas teatras?
- Apie šio teatro reikšmę miestui, o ir visai Lietuvai galima būtų kalbėti be galo ir be krašto. Tikėkimės, kad, be jau turimos fiksuotos dokumentikos, sulauksime daugiau tą reikšmę atskleisiančių leidinių, filmų, gal net grožinės literatūros kūrinių.
Ir netolimą jo istoriją vis labiau pasiglemžia užmarštis. Širdį spaudė, praėjusį kovą teatro 70-mečio sukakties minėjime matant salėje daugybę tuščių kėdžių... Jau per trisdešimt metų esu Panevėžio kultūros gyvenimo centre. Turėjau laimės bendrauti ir su J.Miltiniu, ir su dauguma legendinių jo aktorių. O praėjusiais metais teko padirbėti naujai paskirto teatro vadovo pavaduotoja rinkodarai ir beveik visą tą laiką pavaduoti literatūrinės dalies vedėją.
Už nepaprastas teatrines patirtis, savotišką metų trukmės žurnalistinį tyrimą esu dėkinga likimui ir mane pakvietusiems žmonėms. Deja, patirtis – skaudi, žinios apie teatro kolektyvą, ypač naujuosius jo vairininkus, kaip itin probleminį kultūros reiškinį – pasitvirtino su kaupu.
Kažkada genialaus menininko įkurtas ir ilgus dešimtmečius miestą garsinęs, dvasingumą žadinęs, kultūrinį lygį kėlęs dabartinis Panevėžio teatras vis dar yra kūrybinio ir moralinio bankroto giliai pažeista, kaip ta mitologinė žuvis – gendanti nuo galvos, atsainiai valstybės prižiūrima įstaiga.
- Papasakokite smulkiau, kaip atsidūrėte J.Miltinio dramos teatre, ir kodėl iš jo išėjote, jūsų žodžiais tariant, kaip iš metų trukmės prasto spektaklio?
- Publicistika, viešieji ryšiai, meno vadyba – mano amatas, o literatūra ir teatras – didžioji gyvenimo meilė. Kai prieš pusantrų metų Kultūros ministerijos skelbtame konkursą J.Miltinio teatro vadovo vietai užimti laimėjo vienintelis kandidatas, teatralas iš sostinės, „Elfų“ vadovas, buvau pakviesta į jo komandą sukurti rinkodarą.
Netrukus tapo aišku, kad nesutampa nei mūsų pažiūros, nei bendravimo būdas, nei požiūris į žmones, miestą, meno kolektyvą, jo misiją, pagaliau didelio kūrybos „fabriko“ darbo organizavimą. Kaip dauguma pirmaisiais Romualdo Vikšraičio vadovavimo metais palikusiųjų teatrą, neištvėriau melo, apsimetinėjimo, nuolat pakelto balso, nevaldomų emocijų, nuotaikų kaitos, vadovui visiškai nederančių apkalbų, atviro žiūrovų, žurnalistų ir kritikų niekinimo.
Ir tokiomis sąlygomis vos per kelis mėnesius pavyko išjudinti viešuosius ryšius, pagerinti reklamą, pradėti teatro rėmėjų paiešką ir bent trumpam pozityviai sugrąžinti J.Miltinio teatrą į jo pasiilgusį Panevėžį, o taip pat šalies žiniasklaidą.
Bet, kaip sakiau, ilgainiui R.Vikšraičio darbo stilius ėmė šiurpinti. Ne kartą jo atvirai klausiau: kaip galima vadovauti kolektyvui, kuriuo nepasitiki, kurio negerbi, kurį laikai niekam tikusiu? Be kita ko, savęs irgi nuolat klausiau: gal klystu, gal ko nors nesuprantu, gal kažkas manimi tik naudojasi?
Meno žmonių pasaulis labai sudėtingas, kupinas pavydo, intrigų ir nepasitenkinimo, išdavysčių ir prisitaikymo. Įsivaizduokite save kasdien dirbtinai keliamų gaisrų ir stichinių nelaimių zonoje, kai jokie logiški gesinimo ir gelbėjimosi būdai nepadeda...
- Na, žmonės ir šiaip keičia darbus. O R.Vikšraitis teigia, kad nė vienam to nesiūlė, kad viską lemia kvalifikacija ir asmeninės ambicijos.
- Per metus J.Miltinio dramos teatrą paliko ketvirtadalis darbuotojų. Išėjo aktoriai Enrikas Kačinskas, Darius Petkevičius, Valerijus Jevsejevas, pastatymų dalies vedėjas Vidmantas Karpis, butaforė Ona Karpienė, režisieriaus padėjėjai Saugirdas Stakelė, Daiva Nevieraitė, keletas techninių darbuotojų. Per trumpą laiką pakeisti du vadybininkai, administratorius, trys šviesos operatoriai, pareiškimą buvo parašęs aktorius Albinas Kėleris, verčiamas trauktis videooperatorius Jonas Čergelis. Iš karto buvo pakeisti du teatro Meno tarybos nariai, pavasarį grasinosi atsistatydinti Vytautas Kupšys, o visai neseniai tai realiai padarė du kiti aktoriai: Algirdas Paulavičius ir Irena Vasiulytė.
R.Vikšraitis prisiekinėjo viena – nekelti jokių revoliucijų, darė kita – daug drastiškų pareigų ir etatų perstumdymų, padalijimų, pertvarkymų, be jokios būtinybės įsteigė naujas meno vadovo ir padėjėjo pareigybes, išpūstam pardavimų skyriui vadovauti pavedė teatre trumpai dirbusiai programėlių pardavėjai.
Viešųjų ryšių, jo nuomone, teatrui nereikia, chaotiška projektų, leidybos, reklamos vadyba, prasta kalbos kultūra – natūralu ir nieko bloga. Patyrusius kūrybinius ir technikos specialistus lengva ranka keičia menkesnės kvalifikacijos, anksčiau ne be pagrindo atleistais darbuotojais ir toli gražu ne pirmo ryškumo kviestinėmis artistėmis.
J.Miltinio teatre neabejotinai reikėjo pertvarkos, kolektyvo atnaujinimo ir pastiprinimo. Tačiau naujajam vadovui tai akivaizdžiai nesiseka. Atsakingi administracijos darbuotojai stebisi, iš spaudos sužinoję, kad teatro planas viršytas pusantro karto, kad gerokai padidėjo aktorių atlyginimai, kad vadovas neplanavo nė vieno išmesti į gatvę...
- Bet gal permainos pasitarnavo teatro kūrybinės situacijos pagerėjimui? Juk vietoj anksčiau per sezoną statytų trijų, R.Vikšraitis džiaugiasi per du „pusezonius“ išleidęs net šešias premjeras.
- Yra tokia rusiška dainelė, kurioje į bet kokį kataklizmą priedainis atsako: „Vsio charašo, prekrasnaja markiza, vsio charašo, vsio charašo“ („Viskas puiku, nuostabioji markize, viskas puiku“)... Dėl teisybės reikia pasakyti, kad bent du spektakliai pradėti statyti dar iki R.Vikšraičio. 30 000 litų paramą gavęs, neįtikėtinai sunkiai gimęs G.Petkevičaitei-Bitei skirtas spektaklis „Bitė“ parodytas tik porą kartų. Viena planuotų premjerų skandalingai nuimta, o į kai kurias kitas sunku buvo įsiūlyti net kvietimus.
Deja, ir naujasis repertuaras žiūrovų nevilioja. Pastatymų meninė kokybė, išliekamoji vertė – labai nevienareikšmė. Kol kas teatro kritika atkreipė dėmesį tik į Rolando Atkočiūno pastatytą „Hanana, kelkis ir eik“. O, tarkim, garsaus ir brangaus Kosto Smorigino režisuotas spektaklis gerokai nuvylė ilgai šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos mėgėjus.
Kita vertus, trupė buvo pasiilgusi kūrybos. Todėl nežiūrint sudėtingos atmosferos, susipriešinimo, kone teroristinių naujojo teatro vadovo darbo metodų, nauji pastatymai, intensyvios gastrolės yra tai, kas laiko šį kolektyvą scenos meno vandenyno paviršiuje. O ir viltis geresnio juk miršta paskutinė.
- Kas padėtų ir ką reikėtų daryti, kad nelemtą karą visų su visais laimėtų tai, vardan ko ir egzistuoja teatrai?
- Gali būti, kad artimiausiais metais J.Miltinio teatras dėl didžiosios scenos kapitalinės rekonstrukcijos patirs dar daugiau rimtų sunkumų. Todėl jam – ir trupei, ir administracijai, ir visoms techninėms tarnyboms – reikia palinkėti ypatingos stiprybės, didesnės tolerancijos, sveiko proto, susiklausymo ir doros tarnystės scenos menui.
Dėl dabartinės situacijos, kaip ir dėl visos itin sudėtingos pomiltininės eros, tenka tik apgailestauti. Istorija ir patirtis rodo, kad meninis kolektyvas ir net jo primarijai tėra įrankis talentingo vadovo ir išmintingo šeimininko rankose. Todėl manyčiau, kad išeities privalo ieškoti ir visą atsakomybę prisiimti teatro steigėja - Kultūros ministerija.