Nė vienas iš dienraščio autorių nedrįso klausinėti Andriaus apie tai, kaip atrodys jo skiltis, todėl pasiūlėme A.Užkalniui paklausinėti paties savęs atsisėdus prieš veidrodį.
Juo labiau kad jis sakosi nesibaidąs jokio darbo, net ir paprasto reporterio. (Kalba netaisyta.)
– Kaip jums pačiam patinka tokia situacija, kai tenka pačiam save kalbinti?
– Nebijokim to žodžio, padėtis nėra linksma. Čia kaip pačiam save mylėti ir glamonėti, kai niekas nemyli.
Redakcijoje davė veidrodį, sako, štai kalbink save pats.
Dar į pokalbį įsiterpia balsai, kuriuos nuolatos girdžiu galvoje. Tie balsai mane kviečia rašyti (dažnai jie į mane kreipiasi nepažįstamomis kalbomis). Dažnai turiu paklūsti.
Aš pats sau nepavydžiu. Antra vertus, yra juk režisieriai, kurie filmuojasi savo filmuose. Architektai būna savo pačių klientai ir suprojektuoja sau namus.
Lygiai taip pat aš dabar savęs ir klausinėju. Arba čia jūs klausinėjate manęs, Andriau.
– Kokia čia naujiena – jūs juk seniai rašote „Lietuvos ryto” interneto puslapyje, tai anoks čia laimėjimas atsirasti popieriuje?
– Kalbant rimtai (o aš dažnai kalbu ir rimtai), man tai didelis pasiekimas ir įvertinimas.
Kažkada, tolimais 1993 metais, laikydamas BBC vertimo egzaminą (vieną daugelio egzaminų, kai toji organizacija rinko sau darbuotojus), verčiau pirmadienio „Lietuvos ryto” skiltį į anglų kalbą. Tikrai negalvojau, kad kada nors gausiu rašyti tą skiltį pats.
Todėl jaučiuosi pasiekęs naują aukštumą.
Kaip koks alpinistas. Laikraščio skiltininkas yra viena įdomiausių profesijų, o būti didžiausio dienraščio savaitės pradžios autoriumi – čia jau kaip teatre Hamleto vaidmenį vaidinti.
Matau jūsų akyse klausimą: ar nevaidinsiu teatre, kaip kitas Andrius (A.Mamontovas. – Red.), ar nebandysiu dainuoti? Kas žino. Gyvenimas dar prieš akis.
– Tai, galima sakyti, tuomet gal ir „Lietuvos ryto” dėka gavote darbą Didžiojoje Britanijoje, BBC, iš kur buvote su trenksmu po šešiolikos metų šiurkščiai išspirtas lauk.
Ar tiesa, kad jums davė 30 minučių susikrauti daiktus į rudą kartono dėžę ir saugos darbuotojų lydimą išprašė lauk iš teritorijos?
– Man skaudu apie tai kalbėti. Ne visus prisiminimus verta gvildenti. Galiu pasakyti tik štai ką. Visos kalbos, esą manęs paprašė palikti pareigas po to, kai mane BBC vadovybei įskundė vienas žinomas Lietuvos tinklaraštininkas ir žiniasklaidos specialistas, neturi jokio pagrindo.
Kalbant labai rimtai, mane yra vieną kartą apskundęs BBC vadovybei vienas pagyvenęs ir piktas išeivijos atstovas, kurį siutino mano rašymai internete socialine tematika.
Jis rašė BBC, kad jūsų organizacijoje dirba neobjektyvus ir niekinantis žmones autorius, kuriam ne vieta jūsų garbioje organizacijoje.
Tai buvo jau labai seniai, gal prieš tuziną metų. Iš jo skundo jokių išvadų nebuvo padaryta. Aš pasitraukiau dėl kitų priežasčių.
– Gerai, nelieskime praeities. Žvelkime į priekį. Apie ką rašysite kiekvieną pirmadienį? Ar nepristigsite temų?
– Čia dar kartą nutaisysiu rimtą veidą ir išpūsiu žandus. Temų yra daug. Reikia nuomonių, kurias stengsiuosi pasakyti taip, kad dalis skaitytojų pritartų ir mintyse plotų per petį, o kiti – pyktų ir nesutiktų.
Atsivertus laikraštį ir jį perskaičius visada bus apie ką kalbėti. Aš prie to prisidėsiu.
Klysta tie, kas mane kandžiai vadina „visų galų meistru” arba visažiniu specialistu, kuris neva nieko pats nesupranta, o tik aiškina kitiems bet kuria tema.
Jei visi mano skaitytojai perskaito mano rašytą skiltį ir draugiškai nusprendžia, kad aptartą temą supranta geriau už Užkalnį, tai Užkalnis būna savo tikslą pasiekęs.
Aš esu skiltininkas, vakarietiškai vadinamas „kolumnistas”. Nuomonių skleidėjas. Aš skaitytojams nieko nepranešu, aš tik pasakau savo nuomonę apie jiems žinomus dalykus ir atsisėdęs laukiu ir žiūriu, kaip įsijungia jų aistros ir mąstymas.
Dar man sako, kad aš siekiu pigaus populiarumo.
Vadinkit kaip norit, man neskauda. Kai mėsininkas gamina dešreles, kurias visi nori pirkti ir valgyti, tai gal irgi pigus populiarumas? Aš tik noriu, kad mane skaitytų kuo daugiau žmonių.
– Skaitytojų atsiliepimuose jums sako „penktoko lygio rašinėlis”, „padrikos mintys”.
Ar nereikėtų susirūpinti, o galbūt skirti daugiau laiko rašymo mokslams?
– Rašyti taip, kaip rašo penktokai, nėra blogai. Dar nemačiau penktoko rašinėlio, kur kažkas sakytų „perskaičiau, nieko nesupratau”.
Jei galėčiau, padaryčiau taip, kad visi rašytų kaip penktokai. Jie rašo aiškiai. Jau vėliau jauni žmonės stengiasi rašyti taip, kad jų niekas nesuprastų, nes jie taip įsivaizduoja išsilavinimą ir prestižą.
Padrikos mintys ir padriki žodžiai yra realybės atspindys, nieko daugiau.
Labai mažai kas iš mūsų sugeba viską gyvenime daryti kryptingai, nesiblaškydami, nesidairydami ir nešokinėdami nuo vienos įdomios temos prie kitos. Tie, kas sugeba, tampa milijonieriais, olimpiniais čempionais ir mokslininkais, gaunančiais Nobelio premijas.
Visi kiti arba juda į priekį zigzagais, arba plaukia pasroviui. Aš esu autorius, rašantis tiems, kas juda zigzagais.
Tie, kas plaukia pasroviui, dažniausiai pyksta dėl mano straipsnių, ir labai gerai daro: aš jiems primenu, kaip jiems turi būti gėda dėl savo elgesio.
Jei runkeliais vadinami asmenys – savimi patenkinti tamsuoliai, sovietinę praeitį šlovinantys reliktai ir pesimizmo skleidėjai – džiaugtųsi tuo, ką aš apie juos rašau, man būtų liūdna.
Tuomet reikėtų galvoti, už ką man moka pinigus.
– Ar tiesa, kad esate pažadėjęs niekada nerašyti apie krepšinį, Garliavos aistras, bankus ir kaimo turizmą Dzūkijoje, nes visais šiais klausimais turite asmeninių interesų – pavyzdžiui, kelias sodybas Dzūkijos nacionaliniame parke, kurias įsigijote neaiškiais tikslais?
Kalbama, kad ten vykdote eksperimentus, kurie gali būti neetiški.
– Visai neteisingas požiūris. Tai klaidinga informacija. Man jokios temos nėra uždraustos. O Dzūkija man labai patinka, ypač rudenį, kai ten miškai pilni grybų. Ypač mėgstu rudmėses.
– Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams?
– Linkiu, kad nepamirštumėte pirmadienį atsiversti „Lietuvos ryto”, o atsivertę pirmadienį vartytumėte ir visą savaitę.
Aš tikrai dėl jūsų labai stengsiuosi. Jums beliks skaityti, kikenti ir linguoti galva.
– Gero jums savaitgalio, Andriau.
– Ačiū, o jums linkiu kitą kartą geriau apgalvoti klausimus pašnekovui. Šis interviu jums garbės nepadarė.
Vizitinė kortelė
* A.Užkalnio amžius – 40 metų. Zodiako ženklas – Šaulys.
* Šeima: žmona Lina (41 m.) – vertėja; dukterys Monika Olivija (13 m.) ir Milda Marija (6 m.).
* Išsilavinimas: nebaigtas aukštasis. Kauno Vytauto Didžiojo universitete studijavo humanitarinius mokslus.
* Žurnalistika: Lietuvos radijo užsienio laidų redakcijos žurnalistas (1989–1991 m.), lietuvių ir anglų skyrių redaktorius (1991–1993 m.), „The Baltic Independent” žurnalistas (1992–1993 m.), „Vilnius In Your Pocket” žurnalistas (1993–1994 m.), laisvai samdomas vertėjas (nuo 1994 m.), BBC darbuotojas (1995–2011 m.), Lietuvos radijo korespondentas Londone (2001–2011 m.).
* Knygos: „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, „Kelionių istorijos”.