Pritariu D.Kuolio teiginiui, kad valstybės vadovai stengiasi išvengti ne tik tiesaus problemų įvardijimo, bet ir susitaiko su dviprasmėmis situacijomis, palikdami visuomenę skendėti miglose.
Tačiau abejonių kelia paties politiko ir visuomenininko įvardijamos problemos. Jau beveik tradiciškai D.Kuolys teigia, jog didžiausia grėsmė – specialiųjų tarnybų vaidmuo visuomenės gyvenime.
„Akivaizdu, kad Sąjūdžio keltas tikslas – sukurti slaptųjų tarnybų nekontroliuojamą visuomenę – liko neįgyvendintas. Šiuo metu Lietuvos slaptosios tarnybos peržengia įstatymus, piktnaudžiauja galia. Ir mūsų politikai su tokia tikrove susitaikė”, – sako D.Kuolys.
Tai ne vien kaltinimas, bet ir istorinis apibendrinimas. Mūsų visuomenė jau pripratinta prie nepagrįstų pareiškimų, todėl dažniausiai nekreipiama dėmesio. Bet jei D.Kuolys sako tiesą, Lietuvos valstybė privalėtų reaguoti.
Kadangi Valstybės saugumo departamentui teko vadovauti ne vienus metus ir šiek tiek pažįstu kitų panašių tarnybų darbą, galiu pasakyti, kad šiuo metu Lietuvos slaptosios tarnybos pagal teikiamos informacijos lygį neatitinka šiuolaikinių valstybių tokioms tarnyboms keliamų reikalavimų ir yra silpnos.
Menkėjant finansavimui kyla pavojus vykdyti net pagrindines kelias funkcijas. Apie kokią nors įtaką nepažeidžiant įstatymų valstybės politikai gali tik svajoti. O ką jau kalbėti apie piktnaudžiavimą galia. Nebent į darbą atsineštais sumuštiniais.
Lietuvos slaptosios tarnybos neprisideda formuojant nei vidaus, nei užsienio politiką, nors pagal paskirtį, teikdamos analitinę informaciją, tai ir turėtų daryti.
Ne vienus metus skleistas mitas apie slaptųjų tarnybų, ypač VSD, savivalę yra sukurtas politikų sluoksniuose.
Būtent politikai, imituodami veiklumą, bet demonstruodami kompetencijos stoką ir daugelio dalykų neišmanymą, imdavosi ir dabar dar griebiasi slaptųjų tarnybų temos, skleisdami bet kokius pramanus, nes šių tarnybų darbuotojai negali atsikirsti dėl statutinių suvaržymų.
Priminsiu precedentą: dėl dvylikos mistinių pažymų prezidentė aiškiai pasakė, kad jose nesurado nieko svarbaus. Užtat visi gerai prisimename šios istorijos dramatišką ir pompastišką pradžią. Ir kuo ji baigėsi? Miglota išvada ir filosofiniais politikų pasamprotavimais.
Žinoma, tai vis geriau nei demonstruoti išsilavinusiai visuomenei banalius tekstus.
Bet yra ir rimtoji šio proceso pusė. Generalinė prokuratūra iki vasario pabaigos pratęsė V.Pociūno žūties tyrimą. Gal jau sužinosime tiesą? Iš visų tiesų tai viena svarbiausių po nepriklausomybės atkūrimo.
Karininko nužudymo versija, kaip vienintelė teisinga, nuolatos kartojama žymiausių Lietuvos politikų, politinių kalinių ir tremtinių, visuomenininkų ir apžvalgininkų.
Po šios tragiškos istorijos tamsiu gaubtu Lietuvoje yra atsidūrę daug žmonių, kuriems ne tas pat, kaip istorija juos vertins.
Jei V.Pociūnas buvo nužudytas, kyla klausimas dėl realių kaltininkų. Jeigu teisinga ankstesnė prokuratūros versija dėl atsitiktinės mirties, ką tada reiškia visa ligšiolinė istorija ir kategoriški politikų pareiškimai? Klysta tie, kurie mano: jeigu migla neišsisklaidys dar penkerius ar dešimt metų, visi viską pamirš.
Bene labiausiai mane nustebino D.Kuolio teiginys, kad ir Garliavos įvykius surežisavo VSD. Kaip ši tarnyba, po kelis kartus perakėta tyrimų ir kontroliuojančių įstaigų, dar suspėjo ir čia dalyvauti?
Tačiau norom nenorom išklausęs (to nebegali išvengti joks Lietuvos pilietis) įžymių žmonių pareiškimus, jog dar neaišku, ką iš tikrųjų reiškia teisinė valstybė, supratau, kad, ko gero, ir mūsų valstybę gali ištikti dabartinis Vengrijos kelias.
Politikai puikiai supranta, kad palaikydami vieną pusę, net stodami prieš Aukščiausiojo teismo pirmininko ir teisėjų bendruomenės poziciją, jie būtinai sulauks ne bet kokio, o emocinio reagavimo, kurį, kaip ne kartą jau skaudžiai įsitikinome, labai sunku prognozuoti.
Bet politikams reikia konflikto, nes tik jame jie yra matomi ir girdimi. Ir įsibėgėjusiame emocijų kare nebesvarbu nei faktai, nei nekaltumo prezumpcija, nei racionalus svarstymas, nei pagaliau konstitucinė sąranga.
Politinę sceną ir areną užvaldo moralistai, ašaros ir neapykanta. Tai gali nukreipti visuomenę prieš teisėsaugą ar net slaptąsias tarnybas, nors tam nėra jokio pagrindo. Tai ir yra visuomenės drama. Raudona gija ji tęsiasi per ne vieną teismo nutarimą, ikiteisminius tyrimus, rezonansines bylas.
Teisingumas siejamas ne su civilizuotomis teisinėmis taisyklėmis, o su autoritetingu pareiškimu, išgalvota moraline pozicija, sąmokslo teorijomis, dažniausiai – su partine politine nauda.
Jokia byla nebūtų tapusi rezonansinė, jeigu į ją, neretai net šiurkščiu būdu, nesikištų politikai. Visi be išimties vadinamieji saugumo skandalai – pritempti prie konkrečių politinių realijų.
Slaptosios tarnybos yra nacionalinio saugumo dalis, ir jeigu nėra konkrečių faktų apie įstatymų pažeidimus, politikai ir visuomenininkai turėtų jausti atsakomybę teikdami visuomenei plačius apibendrinimus.