Kodėl Kaune gyventi nesaugu?

Per vieną 2011 metų vasaros mėnesį Kauno troleibusuose keleivių akivaizdoje padaryti du įžūlūs nusikaltimai: vienu atveju buvo padurtas dvyliktokas, o kitu – jo bendraamžis atsidūrė priešais revolverio, kuriuo švaistėsi net 12 kartų teistas asmuo, vamzdį.

Ir kas po tokio pobūdžio nusikalstamų atvejų išdrįstų man į akis viešai išsakyti nuomonę, kad Kaunas „išsivalė“ nuo piktavalių, chuliganišku elgesiu pasižyminčių „marozų“ ar kitokių miesto padugnių. Po tokių atvejų nenoromis pagalvoju, kad galbūt iš tiesų sugrįžtame į patį niūriausią Kauno socialinio gyvenimo tarpsnį – 1993–1995 metus, kai „Vilijos“ restorane pagrindiniai miesto mafiozai vienoje kietai suspaustoje rankoje laikydavo stikliuką degtinės, o kitoje – nelegalų kovinį pistoletą.

Manyčiau, šių dienų drastiškų kriminalinių įvykių ištakų reikėtų ieškoti kur kas gilesniuose dabartinio gyvenimo vandenyse.

Kaip minėjau, gimiau ir augau Kaune, jame praleidau didžiąją dalį savo gyvenimo – 30 metų. Šiandien džiaugiuosi, kad jame apsilankau tik kaip svečias, nes gyvenu kitame šalies didmiestyje. Be to, dažnai keliauju ne tik po Lietuvą, bet ir platųjį pasaulį.

Deja, šiuolaikinio Kauno gyventojų kasdienio gyvenimo režimas, jų vertybės, įpročiai, liūdna pripažinti, bet man nelabai suprantami. Šių dienų jaunuoliai nusiraminimo ir atjautos dažniausiai ieško ne sportuodami, mokydamiesi, skaitydami „protingas“ knygas ar bent jau interneto portalus, o besaikiame narkotikų ir alkoholizmo liūne. Tuo tarpu išvaizdžios ir apie save ypač geros nuomonės merginos tarsi paklaikusios žavisi lietuviškų pramogų verslo kultūra – bet kokia kaina siekia tapti geidžiamomis žvaigždutėmis, patekti į žurnalų „Žmonės“ ar „Stilius“ puslapius. jos žūtbūt siekia dalyvauti svarbiausių asmenų vakarėliuose ir pozuoti svečius fiksuojantiems fotografams. Jos vis dar naiviai tikisi, kad po tokių fotografijų žurnaluose prasideda tiesiausias kelias į žymių, geidžiamų ir turtingų vyriškių palydovių ar žmonų pasaulį.

Barakudos ir gėjai - ne savo noru?

Keli artimi draugai iš Kauno man guodėsi, kad šiais laikais dauguma miesto vyrų jaučiasi nevisaverčiai. Laikinojoje sostinėje vyrauja tokia tendencija: jei vairuosi prastą automobilį, nedėvėsi stilingų drabužių ir jų kišenėje nebus ketvirtojo modelio „iPhone“ ar bent jau „Blackberry“ mobiliojo telefono, nė iš tolo „nepakabinsi“ bent kiek patrauklesnės panelės.

Prisipažinsiu, šiuolaikinių gražuolių reikalavimų sąrašiukas mane nustebino. Matyt, jos nelabai suvokia, kad visi šie gražūs, blizgūs daikčiukai nėra pigūs.

„Patikėk, visos kaunietės tapo „barakudomis“. Jos trokšta tik tavo litų, joms daugiau niekas nesvarbu. Jos visos save vertina taip aukštai, kad įsivaizduoja galinčios turėti bet kurį turtingesnį „bičą“. Ar bent jau solidaus amžiaus meilužį, Seimo narį, kuris susižavi neseniai vidurinę mokyklą baigusia šviesiaplauke, o po to ji susuka jam galvą. O jei neturi automobilio, tarp tokių moterų Kaune pelnysi tik „ducho“ titulą“, – taip vienas senas pažįstamas apibūdino dabartinę tikrąją padėtį antrajame Lietuvos mieste.

Neslėpsiu, bet po tokių jo žodžių likau ne tiek pritrenktas, kiek pakraupęs. Įdomiausia, kad vadinamieji Kauno oligarchai ir juos medžiojančios „barakudos“ šiandien vos suduria galą su galu, tad pagrindinis juos visus kamuojantis alkis – lengvi ir dideli pinigai. O tokie pinigai dažniau ateina tik vykdant neteisėtą veiklą.

Kaip baigiasi gyvenimas tų, kurie žavisi tokiu gyvenimu, galima sužinoti perskaičius mano naujosios knygos „Kruvinasis mafijos maršrutas” puslapius.

Nepriteklius jaunimą blaško ir dažnai nusviedžia į kriminalinio gyvenimo liūną. Beje, siekdami pinigų, savo kriminalinę karjerą pradėjo ir ne vienos plačiai visoje šalyje pagarsėjusios kriminalinės struktūros atstovai.

Dabar toks laikas, kad ne kiekvieno šių dienų jauno žmogaus tėvas yra sėkmingo gyvenimo Lietuvoje kalvis, galintis atžalą tinkamai materialiai aprūpinti, nevaržomai suteikti paramą studijoms aukštojoje mokykloje. Taigi jų vaikai įvairiais būdais ieško išeities – merginos medžioja turtingus „rėmėjus“, o vaikinai linksta į nusikaltimus arba taikosi į nevaržomai gyvenančių dailiosios lyties atstovių turtingą aplinką.

Kraštutiniu atveju kai kurie jų net renkasi homoseksualų kelią, kad taptų įtakingų, daug svarbių pažinčių turinčiųjų, o svarbiausia – pinigų neskaičiuojančių asmenų „patarnautojais“. „Atėjo laikai, kai bobas mylintys bernai niekam neįdomūs. O jei esi gėjus, tau plačiai atveriamos durys daryti karjerą, susirasti įtakingą užnugarį. Tad vienąsyk rimtai susimąsčiau, kad gal iš tiesų verta persiorientuoti ir tapti gėjumi“, – kartą prisipažino vienas senų laikų bičiulis.

Liūdna, kad kai kada vyrų galvose bręsta tokios minys. Bet visa tai vyksta dėl begalinio noro turėti pinigų ir taip išvengti bendraamžių paniekos, žiauraus teroro, kuris veda emigracijos arba savižudybės link.

Kažkam parūpo mane apvogti

Kad net ir pasibaigus Daktarų erai Kaune tikrai nėra saugu, teko patirti savo kailiu. Visa tai nutiko 2011-ųjų gegužę, kai intensyviau pradėjau rinkti ir apdoroti knygos medžiagą. Dabar galiu drąsiai prisipažinti, jog visai nedaug trūko, kad ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos.

Taigi po tam tikros pertraukos vieną gražų gegužės penktadienį darbo reikalais lankiausi Kaune. Visą dieną turėjau daugybę susitikimų, pokalbių su įvairiais žmonėmis. Kadangi į gimtąjį miestą atvykau darbo reikalais, savaime suprantama, kad su savimi turėjau ir kuprinę su darbui būtina įranga – nešiojamuoju kompiuteriu „MacBook Pro“, užrašų knygelėmis, rašikliais, diktofonu ir kitais asmeniniais daiktais.

Atsisveikinęs su draugais gerokai po vidurnakčio, nusprendžiau važiuoti į motinos butą viename Kauno miegamajame rajone. Kadangi susitikimas su seniai matytais bičiuliais neapsiėjo be vienos kitos taurės vyno, važiavau taksi.

Paskutinis mano susitikimas vyko Dainavos rajone, tad netoliese buvusio „Girstupio“ prekybos centro pamačiau lyg stovintį, lyg susiruošusį iš vietos pajudėti taksi mikroautobusą. Sustabdžiau, besiblaškantis taksi vairuotojas sustojo. Aišku, sėsdamasis taksi juk ne visada atkreipi dėmesį, kokia firma veža, kaip atrodo vairuotojas ar pagaliau kokia jo vairuojamos mašinos markė. Juk tokiais atvejais nė į galvą nešautų mintis, kad šis žmogus gali apvogti ar kitaip pakenkti. Bet apie taksistų pasaulį jau nuo senų laikų sklando prieštaringiausios istorijos.

Įlipęs taksi vairuotojui paaiškinau, kad prieš pasiekdamas galutinį tikslą, norėčiau trumpam stabtelėti artimiausioje naktinėje parduotuvėje nusipirkti pusryčiams maisto ir gėrimų.

Taksistas be žodžių linktelėjo galva – suprask, kad tikrai sustos. Šiandien galėčiau pagalvoti, kad jis neištarė nė žodžio vien dėl to, kad neįsidėmėčiau jo balso.

Pajudėjome artimiausios visą parą veikiančios parduotuvės link K. Baršausko gatvėje, greta garsiojo VI forto žiedo, kurį sovietmečiu puošė tankas išvaduotojas. Trumpam stabtelėjome kitoje prekybos centro pusėje esančiame kieme, šalia kurio dirbo naktinė parduotuvė.

Taksi vairuotojas išjungė variklį. Išlipau į parduotuvę laikydamas rankose tik piniginę su pinigais ir dokumentais. Kuprinę su daiktais palikau taksi automobilyje – juk išlipau tik kelioms minutėms.

Kol nedidelėje maisto ir gėrimų parduotuvėje susirinkau reikiamų maisto produktų, gėrimų, užtrukau bemaž aštuonias minutes. Susimokėjęs už pirkinius išėjau iš parduotuvės ir negalėjau patikėti savo akimis – taksi automobilis, kuriame dar neseniai sėdėjau, sukosi aplink žiedą ir dideliu greičiu važiavo K. Baršausko gatvės link.

Sviedęs pirkinius ant žemės, pasileidau bėgti paskui tolstantį taksi. Kvaila – kaip pasivysi važiuojantį automobilį. Kaip tyčia tuščioje gatvėje, ištikus bėdai, nepastebėjau nė vieno taksi, policijos patrulių automobilio, su kuriuo galėčiau vaikytis su mano daiktais sprunkantį taksistą.

Pasijutau šlykščiai, nes buvau apmulkintas netuščius klientus medžiojančio taksisto. Apmaudu, kad netekau man priklausančių daiktų ir dar taip idiotiškai. Suprasčiau, kad sutemus Kaune gauni į snukį ar iš tamsos kokie vaikėzai pribėga ir išplėšia iš rankų kuprinę. Galbūt minėtais atvejais praradimas būtų labiau pateisinamas. Bet kad tokį žaidimą sužaistų taksistas, man tai buvo netikėta.

Teko skambinti policijai. Maždaug po 10 minučių, vadinasi, jei būtų rimtesnė bėda, galima ir numirti, į mano nurodytą vietą atskubėjo policijos patruliai. Jiems papasakojau problemos esmę ir netrukus buvau nuvežtas į Dainavos policijos komisariatą, kuriame parašiau pareiškimą ir išsamiai išdėsčiau visas šio dviprasmio įvykio aplinkybes. Paryčiais iš komisariato patraukiau namo. Kadangi turėjau vilties, kad vis dėlto savarankiškai surasiu mane apvogusį niekšą, kitą rytą važiavau ieškoti vaizdo kamerų, kurios galėjo užfiksuoti taksi automobilio registracijos numerį.

Su keliais bičiuliais išvažinėjau visą K. Baršausko gatvę. Niekur nepastebėjau gatvės fiksuojančių vaizdo kamerų. Pasirodo, netoliese veikiančio prekybos centro „Molas“ vaizdo kameros naktį filmuoja tik milžinišką plotą užimančią automobilių stovėjimo aikštelę, kuri dažniausiai tokiu metu būna visiškai tuščia. Tai man teko įsitikinti savo akimis, kai apsilankiau pas apsaugos darbuotojus, kurie nenoriai, bet vis dėlto parodė fiksuojamą plotą. Ko gero, tai bus nebloga žinia gyvenantiesiems šioje Kauno vietoje.

Kitos minėtoje miesto gatvėje esančios įmonėlės, parduotuvėlės ir kavinės visai neturi vaizdo kamerų. Gatvėse irgi nėra jokių vaizdą fiksuojančių prietaisų. Daryk šioje Kauno vietoje, ką panorėjęs – šaudyk, plėšk, daužyk, prievartauk. Jokios garantijos, kad šioje miesto gatvėje, kuri nėra labai taiki, būsi apsaugotas ir pastebėtas tada, kai tavo gyvybei grės rimtas pavojus.

Atvažiavęs prie buvusio „Girstupio“ rūmų veikiančio prekybos centro IKI, nuo kurio sėdau į mane vežusio taksisto automobilį, sužinojau, kad ką tik buvo ištrinta vaizdo medžiaga – praėjus tam tikroms valandoms ją automatiškai ištrina kompiuteris.

Virš prekybos centro esančiame naktiniame klube tą vakarą vaizdo stebėjimo kamera neveikė, nes buvo specialiai nusukta nesąžiningai klube dirbusių barmenų rankomis. Pamaniau, kad tokios aplinkybės man buvo paruoštos kaip tyčia, tarsi pagal specialų užsakymą. Kadangi nesu paranojikas, tokios mintys pasiliko ne mano, bet mane artimai pažįstančių žmonių galvose.

Padėjo profesija ir pavardė

Po kelių dienų, siekdamas vagystės tyrimo rezultatų, kreipiausi į pažįstamus policijos darbuotojus Vilniuje ir Kaune. Teko prašyti pagalbos ir žmonių, palaikančių artimus ryšius su pogrindiniu vagių pasauliu ar supirkinėjančių nugvelbtus daiktus.

Jiems paaiškinau, kad net už apvalią sumą išsipirksiu savo daiktus. Bene svarbiausias man buvo kompiuterio turinys – ką tik pradėtos naujos knygos rankraštis, kai kurių asmenų įrašyti pokalbiai, užrašai, statistika ir kiti knygai būtini failai.

„Pasakysiu atvirai, jei ne tavo pavardė ir pažintys, tokiais šūdais, kaip tavo kuprinės paieška, neužsiimtume. Jau kitą dieną būčiau suplėšęs į skutelius tavo pareiškimą, o dar po mėnesio tavo namus būtų pasiekęs laiškas, kad pritrūkus reikiamų duomenų, policijos tyrimas dėl vagystės yra nutraukiamas“, – taip atvirai, bet gana žiauriai paaiškino vienas Kauno kriminalistų.

Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš Dainavos policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus.

Jo darbuotojai man paaiškino, kad nustatytas galimas įtariamasis. Apsidžiaugiau, nes atrodė, kad atsirado viltis susigrąžinti prarastus ir reikalingus daiktus. Dar po kurio laiko sužinojau, kad minėto taksisto namuose atliktos kelios kratos. Tiesa, jos nedavė laukiamų rezultatų – man priklausančio kompiuterio nerasta.

Po mėnesio sulaukiau kvietimo atpažinti nusikaltėlį. Atvykęs į Kauną laukiau trijų žmonių, iš kurių vienas turėjo būti tą nelemtą vakarą mane vežęs ir apvogęs taksistas. Aš jį kuo puikiausiai įsidėmėjau dėl išskirtinio bruožo – pažeistos vienos akies.

Nekantriai laukiau, kada prasidės atpažinimas, ir kaip jausis mane išvydęs taksistas. Tačiau tyrėja man pranešė, kad įtariamojo mobiliojo telefono ragelio signalas yra, bet niekas neatsiliepia. Po kelių savaičių mane pasiekė žinia, kad tą dieną, kai turėjo vykti atpažinimas, taksistas išvyko iš Lietuvos į Norvegiją.

Rašant knygą vis dar liko neaišku, ar taksistas tą naktį savo noru įvykdė tokią įžūlią vagystę, o gal tiesiog atliko kieno nors jam pavestą misiją.

Stebėtina, kad mano asmeninį kompiuterį pavogęs žmogus skubiai traukėsi iš Lietuvos. Galbūt įsijungęs kompiuterį jis rimtai persigando, nes apvogė ne eilinį kauštelėjusį penktadienio vakaro nuotykių ieškotoją, o žurnalistą. Kadangi kelio atgal nėra, jis nusprendė trauktis. O galbūt taip jam liepė tikrieji šios vagystės iniciatoriai, kuriuos ir sudomino mano kompiuterio turinys?

Po tokio netikėto tyrimo posūkio galima kelti daugybę pačių netikėčiausių, fantastiškiausių, idiotiškiausių versijų. Įdomus sutapimas: buvau apvogtas likus vos porai dienų iki Daktarų gaujos teismo proceso pradžios Klaipėdoje.

Jame planavau dalyvauti, nes ketinau parengti išsamų reportažą. Aišku, ir papildyti nauja medžiaga būsimą knygą. Buvau iš anksto užsisakęs viešbutį uostamiestyje. Deja, dėl minėtos vagystės neturėjau galimybės sudalyvauti šiame teisme. Gal kas nors iš teismo dalyvių ir jų artimųjų nepanoro, kad dalyvaučiau šiame metų teismo procese. Galbūt tai lėmė aukštesniosios arba gerokai paprastesnės, bet ypač klastingai, žiauriai ir negailėstingai veikiančios žemiškosios jėgos.

Kokios? Deja, aiškaus atsakymo vis dar nėra.

P.S. Jau parengus mano paskutinę knygą „Kruvinasis mafijos maršrutas” leidybai, kurios pirminį pasirodymą gerokai sutrikdė ši nemaloni istorija, mane pasiekė žinia iš Kauno Dainavos policijos komisariato, kad vyks pakartotinė akistata su tą vakarą mane vežusiu taksistu. Nuvykau į Kauną. Policijos tyrėjos kabinete su juo susitikau akis į akį. Tiesa, tą naktį mane su draugais vežęs ir galimai apvogęs taksistas primygtinai aiškino, kad gerai prisimenąs visus savo keleivius. Tačiau jo atmintyje mūsų veidai neišlikę. Deja, mano atmintyje jo specifiniai veido bruožai išlikę ir ilgam. Kadangi ši vagystės byla jau gruodžio pabaigoje turėjo iškeliauti į teismą, tad nekantriai laukiu dienos, kada prasidės teismo procesas, kuriame pagaliau išaiškės tikrosios šio mįslingo kriminalo priežastys.