Daugelį regiono valstybių vienaip ar kitaip vienija bendra praeitis. Po Pirmojo pasaulinio karo, subyrėjus didžiosioms imperijoms, susikūrusias ar atsikūrusias valstybes pamažu suvienijo tos pačios problemos.
Mažos, politiškai nebrandžios regiono šalių visuomenės pasuko populiariausiu tuo metu nacionalizmo keliu.
Vienintelėje tuometėje Čekoslovakijoje buvo galima kalbėti apie demokratinę santvarką. Visur kitur valdžią perėmė „tautų tėvai”.
Siaurų interesų vedami autoritariniai režimai pūtėsi patys ir pūtė savo šalims miglą į akis apie tautines valstybes. Gražiomis iliuzijomis, pasakomis ir kitais autoritarinių režimų skatintais mitais užliūliuotos šalys tapo lengvu didžiųjų totalitarinių režimų grobiu.
Tuomet penkis dešimtmečius miglą pūtė tarptautinės komunizmo ideologijos pasakininkai – luošindami regiono šalių ekonomiką, žlugdydami savarankišką žmonių bei visuomenės mąstyseną.
Ir koks rezultatas? Trumpalaikis išsivadavimas iš režimų jungo praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, staigus posūkis į tuomet klestinčių Vakarų demokratinį kelią ir gana staigus nusivylimas.
Nusivilta ne tiek pačiomis permainomis, kurios daugeliui buvo į gera, kiek pačiais savimi. Tuo, kad nesugebėta pasiekti tos gerovės, kurią turi europiečiai Vakaruose. Jog demokratija neveikia taip, kaip svajota.
Tai – puiki terpė įvairaus plauko populistams.
Tarsi visų problemų sprendimą populistai siūlo politinį greitąjį kreditą – pakimbi ant jo ir sunku ištrūkti iš to rato.
Ką vadinu populistais? Visas tas radikaliąsias, tiek kairiąsias, tiek dešiniąsias, tiek pilkąsias – be jokios ideologijos, bet su stipriu oligarchiniu užnugariu partijas bei judėjimus.
Tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje ilgai kalbėjome apie valdžią savo rankose sutelkusius oligarchus – kiek laiko buvo prarasta, kol tokių po truputį imta atsikratyti?
Ne veltui Lietuva ir Latvija iki šiol velkasi įkandin Estijos.
Bet gali būti ir blogiau. Galime leisti, kad mūsų protą sujauktų ne pilkieji populistai, kuriems rūpi banalus prisiplėšimas būnant valdžioje, o radikalieji populistai – tie, kurie populiarumo sulaukia mojuodami svastikomis ir skanduodami „svetimšaliai lauk”.
Pavyzdžiui, Vengrijoje šiomis dienomis kalbama apie demokratijos pakasynas. Jau dešimtmetį iš ekonominių sunkumų neišsikapanojanti šalis išbandė, regis, įvairiausias politines partijas.
Galiausiai įkyrėjusią populistinių pažadukų kairiųjų vyriausybę nuvertė „Fidesz”. Vadinamoji centro dešiniųjų partija iš tikrųjų labiau primena tarpukariu valdžiusius vengrų tautininkus.
Vengrija šią savaitę priėmė aštuonių dešimtmečių senumo kvapeliu atsiduodančią „tautinę” konstituciją. Kuo ji pasižymi?
Izoliacinė užsienio politika, kone socialisto Hugo Chavezo ekonominė politika, Biblijos dogmomis pagrįsti įstatymai, apibrėžiantys šeimos santykius, – to sulaukė vengrai.
Kuo ne „talibaniškojo” Lietuvos konservatorių sparno svajonė, kurios neslepia įvairūs nacistinių pažiūrų vietos veikėjai?
Vengrijoje jau senokai nestebina gatvėmis marširuojantys neonacistai, atgimstanti antisemitizmo banga. Be to, naujoji šalies konstitucija suarė dirvą abortų draudimui, nebaudžiamam rasizmui ir kitoms pernelyg į dešinę nukrypusių veikėjų „vertybėms”.
Jos yra paprastos ir nesyk girdėtos – tyras tautos kraujas, dorovinga visuomenė ir jokios „iškrypusios Europos”.
Visi, kurie mąsto kitaip, yra iškrypėliai ir priešai, nuo tokių esą reikia izoliuotis.
Ir labai realu, kad toliau sėkmingai save izoliuojanti Vengrija liks viena.
O juk akivaizdu tai, jog prisidengiant šiais lozungais manipuliuojama siekiant vienintelio tikslo – įsitvirtinti valdžioje.
Mat būtent tai pagal naująją konstituciją padarė daugumą Vengrijos parlamente turinti „Fidesz” – įvedė savotišką cenzūrą žiniasklaidai, užsitikrino teismų ir politinių sprendimų kontrolę. Kitaip sakant, nuo skambių lozungų iki visiškos valdžios kontrolės.
Ne veltui tūkstančiai vengrų prabilo apie Vengrijoje kadaise jau matytą autoritarizmo maršą.
Kalti ir patys vengrai. Juk jie patys išsirinko valdančiuosius. Kaip, beje, ir kažkada vokiečiai – nacistus. Štai kuo baigiasi abejingumas. Todėl vengrai ilgai turės problemų ir nagrinės absurdiškus klausimus, užuot sprendę esmines šalies problemas. Kai ką primena?
Mat kai visuomenė atsisako galvoti savo galva ir priimti savarankiškus sprendimus, ji viską patiki lengviausią kelią siūlantiems veikėjams.
Kuo visa tai baigiasi, jau matėme praėjusiame amžiuje.
O, pavyzdžiui, estai nuėjo visai kitu keliu – kuo mažiau skandalų, nereikalingų radikalių veikėjų ir kuo daugiau racionalios, galbūt nuobodžios politikos. Ir gerai išmoktas žydiškas posakis: „daugiau niekada”.
Tad kurie finougrai jaučiasi geriau – estai ar vengrai?