Kai ateina didelė sąskaita už šildymą, natūralu, kad reikia kažkaip į ją reaguoti. Tikrojo kaltininko nepasieksi (apie jį arba juos parašysiu vėliau), ir tuomet ieškoma bent jau tokio, kuris būtų po ranka. Žinot, kaip žmogus, kuriam sugenda kompiuteris, pradeda daužyti klaviatūrą? Klaviatūra dažniausiai nekalta, bet ji šalia. Tai agresijos iškrova.
Kai už šildymą reikia mokėti šimtus pinigų, lengviausia kalbėti apie bendrovę, kuri tas sąskaitas atsiuntė. Tam nereikia didelio proto. Politikai, turintys mažiausiai gėdos ir didžiausią polinkį vaizduoti varguolių draugus, džiaugiasi kaip stebuklingų dulkių siurblių pardavimo agentas, radęs naują laiptinę ir krūvą dar neapkvailintų žioplių. Rolandas Paksas, socialiniuose tinkluose jau kuris laikas barstantis paprastų žmonių atjautos trupinius, nepraleido progos ir šį kartą - jis graudulingai klausia, kodėl gi niekas nesutramdo energijos bendrovės, o gal visi politikai yra jų kaimynai?
Jūs mane pažįstate: jei kuris dabar jau linkčiojate galvas „aha, straipsnis nupirktas, Užkalnis užsakovams dirba“, tai aš ant jūsų, taip sakant, braukiau, traukiau ir tapšnojau. Arba kažką panašaus. Aš rašau, ką tik noriu.
Visi turi veikti skaidriai ir sąžiningai, o natūralios monopolijos (kokios dažniausiai būna komunalines paslaugas atliekančios bendrovės) turi taikstytis dar ir su tuo, kad jas reguliuoja ne tik rinka, bet ir valdžios dėdės su bizūnais. Nes rinka monopolistus reguliuoja kur kas mažiau, nei tas įmones, kur vartotojas gali rinktis.
Visose šalyse, privatizavus funkcijas, kurias anksčiau atlikdavo valstybė, būna labai daug nepasitenkinimo. Visur natūraliems monopolininkams kuriamos priežiūros institucijos, kurios niekada iki galo neišsprendžia problemos. Didžiausias skaudulys – dalis vartotojų visada yra ir bus įsitikinę, kad iš jų pelnomasi per daug, ir tą mintį noriai laisto politikai, nes nieko nėra geresnio už varguolį, kuris tiki, kad jo problemas gali išspręsti geras viršininkas, kuris uždraus vertelgai daug pelnytis. Tie varguoliai yra pats geriausias elektoratas, nes jie tiki pasakomis.
Taip, šildymo kainos turi atitikti įstatymo reikalavimus. Taip, prižiūrint tą atitikimą gali tekti skirti baudas, kreiptis į teismus, tirti ir nagrinėti. Tik ne tame esmė.
Esmė yra tame, kad net ir tokiu neįmanomu atveju, jei šildymo bendrovė sutiktų dirbti be jokio pelno (žinoma, kodėl turėtų - tai juk verslas, o ne ekologinis vaikų darželis), ir visi jos darbuotojai gautų minimalų atlyginimą ir jokių premijų, vis tiek besišildantys namus centriniu būdu sėdėtų labai nepatenkinti.
Tiesiog Lietuva yra tokioje vietoje, kur žiemos šaltos, ir sovietinio tipo daugiabučių šildymas, varinėjant iš didelių katilinių garą į butus senais vamzdžiais į radiatorius, sudėtus prie plonų sienų ir po vėjo prašvilpiamais langais yra toks neefektyvus, kad šiais laikais, su tokiomis energijos išteklių kainomis pasaulyje, geros kainos tiesiog negali būti.
Išeitis, deja, yra negyventi daugiabutyje, kuris šildomas kolūkiniu būdu, ir keltis ten, kur šildymas autonominis, arba keisti būstą į mažesnį, arba ir viena, ir kita – o geriausia dar ir pasirūpinti, kad namas būtų apšiltintas taip, kad šilumos nuostoliai žiemą būtų kuo mažesni.
Koks siaubingas pasiūlymas, ar ne? Žymiai lengviau, natūraliau ir perspektyviau pavaryti ant vertelgų.
Aš žinau, jūs nenorite šito girdėti ir manote, kad tiesiog reikėtų prispausti kažką, kad susimažintų pelnus ir tada jūs mokėsite perpus mažiau. Nemokėsite. Tai kvailas savęs apgaudinėjimas – panašiai, galima šimtą kartų per dieną kliedėti, kad valdininkų atlyginimus reikia apkarpyti, ir nuo to užteks pinigų visiems biudžetininkams, bet tai nuo kartojimo nepasidarys tiesa.
Lygiai taip pat galite man nors ir tūkstantį kartų pakartoti, esą Užkalnį išspyrė Anglijoje iš sotaus darbo, ir jis grįžo į Lietuvą rinkti trupinių nuo ponų stalo. Nuo to kartojimo nepasikeis tas faktas, kad aš pats pasirinkau gyventi Lietuvoje, nes man čia be galo gera, o jūs, kurie taip kartojate, esate pasmirdę nevykėliai, kurie nieko pasirinkti negalite ir jums pavydas bambą graužia.
Tai štai apie tą šildymą. Įsivaizduokite, kad važinėjate keturiasdešimties metų senumo automobiliu su neefektyviu penkių litrų varikliu, ryjančiu šimtui kilometrų, na, gal 30 litrų benzino. Žinokite, kad ir ko reikalautų priežiūros įstaigos iš degalinių, kad ir kaip kruopščiai rinktumėte nuolaidų kuponus, vis tiek degalai jums kainuos siaubingus pinigus.
Todėl, kad tas automobilis buvo gamintas tais laikais, kai benzinas kainavo kaip vanduo. Nafta dar pigiau. Daugelis tų butų, kuriuos šiandien turi šildyti energijos bendrovės, yra kaip tie automobiliai – pastatyti tada, kai tas idiotiškas šildymo būdas po miestą varinėjamais garais nelabai rūpėjo. Anais laikais labiau rūpėjo suvežtus į miestą kaimiečius ir po karo sparčiai augantį gyventojų skaičių greitai ir nebrangiai sukišti pastogėn.
Už visa tai mokate šiandien. Todėl jei manote, kad gavote iš anos valdžios „nemokamą būstą“ ir sakote, kad ot tai buvo valdžia, tai ne Landsbergis su Vagnorium, kurie viską išvogė ir išdraskė kolūkius, jūs dėkojate iš esmės tiems, kas jums ir užkrovė jūsų turimą problemą. Tai ne būstas, gautas dovanų. Tai blogiau, nei mušamųjų kompleksas, kurį vaikui padovanoja kerštingi giminaičiai ir kuriuo jis išvedinėja iš proto tėvus. Tai Trojos arklys ir uždelsto bei daugkartinio veikimo bomba. Bomba dabar sprogo, ir sproginės dar, viskas po namus ištaškyta, o gyventojai kaltina ne tuos, kas bombą atnešė ir prijungė, o sudužusias stiklines, kurias padovanojo bendradarbiai ir nuo kurių namie dabar pilna šukių.
Jūsų problema yra ne šildymo bendrovė, net jei šildymo bendrovė irgi nėra angelai ir galėtų dirbti taupiau – jūsų problema yra gyvenamasis plotas, kurį labai brangu ir labai sunku apšildyti. Jūs galite pykti ir ieškoti „teisingumo“, jums niekas neuždraus pasitikėti politikais, kurie žadės, kad sutramdys jus skriaudžiančias bendroves.
Ne maži vaikai, žinote, ką darote. Aš jums tik galiu pažadėti, kad vėl ateis žiema (ir ji bus šaltesnė, nei ši), ir jūs būsite tokioje pačioje padėtyje, kaip šiandien.