Pažvelkime į Trijų Karalių įvykio prasmę. Žinia, „Trys Karaliai“ nėra liturginio įvykio užvadinimas. Krikščionis švenčia ne tris ar kelis karalius, o vieno Viešpaties Apreiškimo liturgines iškilmes. Šioms liturginėms iškilmėms skirta Prefacija esmingai perteikia būtent liturginio įvykio prasmę:
„Kuomet tavasis Viengimis mūsų mirtingoje prigimtyje pasirodė, naująja savojo nemirtingumo šviesa mus atstatė.“
Šių iškilmių esmė glūdi Dievo įsikūnijimo slėpinyje. Krikščionybės aušroje Viešpaties Apreiškimo iškilmės pranoko Viešpaties Gimimą. Nes būtent Apreiškime išsiskleidžia Viešpaties Įsikūnijimo tikslas, glaustai atspindėtas Šv. Mišių Kolektos (arba Pradžios) maldoje:
„Dieve, kuris šią dieną, vedant kelrodei žvaigždei, savąjį Viengimį pagonims atskleidei, maloningai suteik, kad tie, kurie tave tikėjimu jau pažinome, būtume atvesti regėti patį tavosios aukštybės grožį.“
Taigi Viešpaties Įsikūnijimas, akivaizdžiai pamatytas Gimimo įvykyje, veda link paties Dievo atstatomo santykio su atpirktina žmonija. Taigi Dievo nepažįstantys žmonės – pagonys - atranda Jo šviesą ir žengia išganymo link.
Trys Karaliai yra istorinis įvykis, kuris tapo Dvasia sieloms prakalbančio, taigi, ir dvasinę naudą teikiančio liturginio simbolio dalimi. Šiame simbolyje Trys Karaliai atstovauja visą žmoniją. Jie yra jos prigimtinio kilnumo, o kartu ir žemiškos išminties simbolis.
„Išvydome jo žvaigždę Rytuose; ir atėjome su dovanomis pagarbinti Viešpatį.“ (Mt 2,2)
Viešpaties Apreiškimo iškilmių Komunijos giesmėje giedami Evangelijos žodžiai pabrėžia karališką išmintį ir išreiškia jų paieškos tiesą. Bažnyčios liturgijoje pastaroji tiesa tampa kiekvienos Dievo ieškančios sielos susibuvimo su Dievu Komunijoje įvykiu (Komunija yra bendrystės su Įsikūnijusio Kūnu liturginė apeiga).
Atpirkimu atgimdyti Kristaus Karaliaus įsūniai, mes krikščionys, tikėjimu pažįstame Dievo Įsikūnijimo malonę ir siekiame vertai pagarbinti Dievą. Štai ir yra krikščionių išminties visuma, susitelkianti amžinajame garbinimo akto įvykyje. Simboline, t.y. Dvasios kalba, Trys karaliai mums šią išmintį išbyloja.
Išminčiai, prigimties tyrėjai, atranda tiesą apie žydų karaliaus gimimą. Jie iškeliauja, tikėdamiesi jį pagerbti. Liturginėje kalboje Evangelijoje minimą „žydų karalių“ pakeičia „Viešpats“. Nes dabar Trijų Karalių vietą užimame mes, krikščionys, kurie Gimimo įvykyje jau atpažino Apreiškimo šviesą. Išmintis mumyse įvyksta tiek, kiek pašventinamosios malonės paliesti, mes atsiduodame tikėjimo gyvenimui, ieškome Viešpaties šio pasaulio dykumoje, idant Jį deramai pagarbintume, t.y. vertai dalyvautume Jo Aukoje.
Kitaip tariant, paliesti Apreiškimo ir gavę tikėjimo dovaną, mes žengiame link Aukos, kurios sudabartiname – Eucharistijos slėpinyje – mes garbiname Dievą.
Štai ir visa krikščioniško būvio esmė, kuri mums atsiskleidžia Viešpaties Apreiškimo iškilmėse. Tai ir yra kilnusis krikščioniškasis būvis, kuris esmingai ir kilniai išsiskleidžia Dievo dabarties įvykyje - šventojoje Bažnyčios liturgijoje. Jos grožis iškalba (nors toli gražu netobulai) Viešpaties Apreiškimo šviesą ir veda link Dievo esmės ir amžinosios palaimos, kuri skleidžiasi amžinajame garbinimo akte: „Ir todėl su Angelais ir Arkangelais, Su Sostais ir Viešpatystėmis, ir su visais dangiškosios kariaunos pulkais šlovės himną tau giedame, be paliovos sakydami: Šventas“.
Per pastarąsias Dievo Gimimo iškilmes per LTV pirmąją programą stebėjome transliacijas iš švento Petro Bazilikos Romoje. Dėkui, kad visuomeninis transliuotojas suteikia galimybę patirti bendrą Visuotinės Bažnyčios džiaugsmą. Žinia, juos komentuoja keli Bažnyčios įvykių ir žinių apie Bažnyčią žinovai. Matyt nedaugiau. Per paskutiniąją transliaciją buvo paporinta kažkas tokio: iškilminga ir graži liturgija galima tik tada, kai turi pinigų. Taigi „ekspertas“ didelės TV žiūrovų auditorijos akivaizdoje pabandė susieti Bažnyčios liturgijos grožį išimtinai su turimu pinigų kiekiu.
Ne su Auka, ir ne su savęs dovanojimu Viešpačiui.
Manau, šis žmogus yra sąžiningas ir liudija tai, ko pats niekada ir neišgyveno, ir nesuprato. Bažnyčios liturgija įvyksta tik deramai ir kilniai dalyvaujant Viešpaties Aukoje. Liturgijos būtina sąlyga yra būtina savęs auka. Tik tuomet įvyksta liturgija – abipusė Auka, Dievo ir žmogaus. Ir tik čia slypi jos kilnumas ir grožis. Tuo tarpu liturgijos išorinis grožis, tikinčiųjų aukų dovanojamas, tėra išorinė vidinio jos grožio ir kilnumo atspindys. Tokiu būdu ir išorė paaukojama Viešpačiui.
Pažvelkime į Vilniaus Bernardinų skliautus. Džiaugsmas, kad grožis atgimsta. Juk pranciškonai ne bažnytinio paveldo muziejų įrenginėja, o šventovę Dievui - kilnaus Dievo ir žmogaus santykio klaidos vietą atstato.
Dvasios vargdienis tai supras. Dvasios ubagas – ne. Jam grožis tereiškia pinigus ... matyt, trokštamus.
Todėl ir meldžiu ir ubagams karališkos Apreiškimo malonės ir atsivertimo, kad viešą liudijimą atliktų deramai, sutinkamai su Bažnyčios tikėjimu. Neskleiskite klaidos!