Ji nieko nežinojo. Nei kad yra nekaltai pradėta, nei kad pas ją ateis angelas, nei kad Dievas panorės, jog ji pagimdytų ir augintų Jo Sūnų. Ji buvo visai „neinformuota“. Mes esam tie „gudrieji“, kurie dabar galim šimtą kartų skaityti Evangelijas, laiškus ir nagrinėti buvusią situaciją, o ji teturėjo Senąjį Testamentą. Ir tai klausimas, kokią dalį tos knygos ji žinojo, kokiais žodžiais melsdavosi.
Mane tai šokiruoja. Kai galiu kiek noriu kartų skaityti Evangeliją, kurioje viskas parašyta ir vis tiek milijonus kartų parodyti Dievui špygą, kai jis prašo nesupykti arba nutylėti kokį nesusipratimą, negaliu suprasti, kaip Marija, jokių Evangelijų neskaičiusi ir net žinutės apie tai negavusi, galėjo taip lengvai sutikti? Po kelių angelo sakinių! Kaip ji galėjo taip lengvai pasakyti „taip“, kai nič nieko nežinojo?
Nežinau, gal tas „taip“ nebuvo lengvas, bet ji galiausiai sutiko. Ir jei tikėtume Evangelija, jos svarstymai netruko ilgiau nei kelias akimirkas.
Man tai netelpa galvoje. Aš noriu viską žinoti. Man reikia žinoti, kaip bus, kad galėčiau priimti sprendimą. Turiu apsvarstyti, įvertinti, matyti visas galimas pasekmes, perspektyvas, paskaičiuoti, ar tai įmanoma. Ir tik tada rinktis. Ir tai dar milijoną kartų pakeičiu nuomonę, jau nekalbant apie nuolatines abejones, kurios dėl kai kurių pasirinkimų kamuoja nenustodamos.
Kaip Marija sugebėjo sakyti Dievui „taip“, kai nieko nežinojo, net nenutuokė, kas jos laukia? Iš kur jos drąsa ir toks, drįsčiau sakyti, nesirūpinimas savimi?
Aš ją barčiau. Labai stipriai ir piktai. Sakyčiau, kad ji visiškai pakvaišo - pastoti kažkokiu neaiškiu būdu! Kodėl negalėjo sukurti normalios šeimos, elgtis taip, kaip visi? Būčiau pareiginga Marijos giminaitė ar bičiulė ir liepčiau vaisiaus kaip nors atsikratyti! Nes juk taip negalima! Ji per daug rizikuoja savo ateitimi!
Neįtikėtinas Marijos tikėjimas. Ji turėjo labai pasitikėti Dievu, kad išdrįstų šitaip rizikuoti. Ji turėjo tikėti besąlyginiu Dievo gerumu, kad viskas, ką Jis siūlo ir kam kviečia, yra be jokių diskusijų geriau nei tai, ką turi ar gali turėti žmogus. O dar labiau tikėtina, kad ji net negalvojo apie save. Dievo noras jai buvo svarbiau už ją pačią. Jai niekas nebuvo taip svarbu, kaip Dievas.
Mane krečia šiurpas, kai man sako, kad merginos yra kviečiamos būti panašios į Mariją. Kaip tai padaryti? Vienintelis skirtumas tarp mūsų su Marija yra tas, kad ji buvo pradėta be nuodėmės, o aš - su. Ir nuo tada viskas, ką galiu lengvai daryti, tai galvoti apie save. Visa kita labai dažnai reikalauja pastangų.
Neteisiu savęs už tai. Tai normalu - turim tai, ką turim. Dievas tai žino. Jis tai geriau žino, negu aš pati. Ir Jam tai ne kliūtis su manimi būti ir padėti man tapti panašiai į Mariją.
Turbūt atleisti sau yra pirmas geras žingsnis. Atleisti sau už maištą, kuris taip dažnai kyla, kai nesupranti. Atleisti už nesupratimą, negalėjimą suprasti visų slėpinių, tame tarpe ir Marijos gyvenimo. Šitoje srityje suvokti ribotumą galbūt ir yra svarbiausia. Kol kas esu per sudėtinga, kad Dievas galėtų pasidalinti su manimi šita paslaptimi.
Viskas gerai, dar turiu truputį laiko.
***
Įrašas iš blogo www.pasiduodu.lt.