Kaip suturėti byrančią maisto grandinę „nuo lauko iki stalo“? Negi lietuvis nusipelnė tik išlaikytinio duonos? Teka požeminės investicijų upės, tvinksta verslo projektai, skatinantys ne gamybą, bet vartojimą.
Prasidėjus metams prekybos centrai pasiskelbė patys eksportuosiantys pieno produkciją. Tad gal laikas nekrologą rašyti ne tik pieno gamintojams, bet ir jo perdirbėjams?
– Automobilių sportas išugdė gebėjimą įveikti sunkumus, pasiekti užsibrėžtą tikslą, – kalba Lukšiuose (Šakių r.) įsikūrusio žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos pienas“ vadovas Algimantas Glikas. Į pienininkystės verslą jis pasinėrė šalies ūkininkams sunkiais 2003–aisiais, drauge su dar keliais automobilininkais įkūręs kooperatyvą „Europienas“. Įsigiję pienvežių vyrai iš ūkininkų keliuose Vidurio Lietuvos rajonuose supirkdavo pieną ir jį veždavo į Širvintų pieninę, kur buvo gaminamas maistinis kazeinas. Didžiosios šalies pieninės visokiausiais būdais trukdė nedideliam kooperatyvui patekti į rinką, nors pačios už pieno žaliavą mokėjo centus. Būtent tais metais žemdirbiai kilo į kelių blokadas.
A.Glikas gimė ir užaugo Lukšiuose, dirbo tėvo vadovaujamame 6 tūkst. ha kolūkyje, kuris buvo vienas geriausių visoje tuometėje Sovietų Sąjungoje. Žemdirbio genai nūnai vėl pririšo A.Gliką Lukšiuose.
– Susiklosčius aplinkybėms, Vakarų Europos rinkose kritus kazeino kainoms, teko koreguoti sutartis su Širvintų gamykla, kuriai kasdien „Europieno“ kooperatyvas pristatydavo po 80 tonų žaliavos, – prisimena ŽŪK „Suvalkijos pienas“ vadovas. – Senąjį kooperatyvą nupirko viena pieno perdirbimo bendrovė, sutartyje įpareigojusi buvusius savininkus kelerius metus nedalyvauti pieno versle.
A. Glikas šiandien atvirai kalba apie Baltijos šalyse vykstantį karą dėl pieno rinkų ir žaliavos. Vienas ambicingas Lietuvos kooperatyvas vežė parduoti pieną į Estiją, Lietuvos pieninės ten pirko pieno žaliavą, jos taip pat pirko pieną Latvijoje, iš Lenkijos, Vokietijos įsivežė pieno koncentratą sūriams, ledams, kitiems produktams gaminti. Pastaruoju metu estai atsisakė bendradarbiauti su lietuviais, Latvijoje dvi dideles pienines nusipirko Rusijos verslininkai, jie žada plėsti gamybą, supirkti pieno žaliavą iš visų trijų Baltijos valstybių.
Sugrįžti į pieno verslą A. Gliką paskatino buvę kooperatyvo nariai – pieno statytojai, taip pat žinia apie Žemės ūkio ministerijos rengiamą konkursą statyti patiems žemdirbiams priklausančią modernią pieno perdirbimo įmonę.
Buvo atkurtas (įsigytas) beveik dešimtmetį veiklos nevykdęs žemės ūkio kooperatyvas „Suvalkijos pienas“, suburtas naujas darbo kolektyvas, žaliavos tiekėjų tinklas. Pradėjęs nuo 5 t pieno per dieną, dabar kooperatyvas superka daugiau nei 40 t, turi keliolika pieno surinkimo punktų, pienvežių. Žaliavą kooperatyvui tiekia beveik pusė tūkstančio ūkininkų.
– Šakių rajono savivaldybė skatina žemės ūkio verslą, todėl ir Lukšiuose buvo palanku kurti pieno cechą su laboratorija, šaldytuvais, matavimo, perpylimo įranga, – pasakoja A.Glikas.
Pasak ŽŪK „Suvalkijos pienas“ vadovo, į modernaus pieno perpylimo cecho statybą investuota apie 300 tūkst. Lt. Įrengus cechą ir dirbant savarankiškai, atsirado galimybė patiems susirinkti pieną ir jį parduoti. Ypač didelis dėmesys skiriamas pieno kokybei – tyrimai atliekami kiekvieną dieną. Natūralu, kad už geros kokybės pieną mokama didesnė kaina.
– Ateities rinkos karų tikslas – aukščiausia pieno žaliavos kokybė, – sako A.Glikas, – šiandien didžiųjų pieninių dukterinių įmonių pakelėmis į autobusiukus surinktas pienas tinka tik vidaus vartotojui, tokios žaliavos jau nesuperka nei estai, nei latviai, nei lenkai.
ŽŪK „Suvalkijos pienas“ vadovas įsitikinęs, jog kooperatyvo investicijos į žaliavos kokybę atsipirks per metus laiko. Lukšių ceche surinktas ir atvėsintas pienas kiekvieną dieną išvežamas į Lenkiją. Sudaryta sutartis su kooperatine pienine, už geros kokybės pieną mokama gera kaina.
Į „Suvalkijos pieno“ kooperatyvą jau prašosi pieno gamintojai, tiekiantys žaliavą didiesiems bei perdirbimo įmonių kooperatyvams.
– Mes nemanipuliuojame kainomis, neatskaičiuojame procento gamyklos statybai, nario mokesčiui, transporto išlaidoms, kiek sutarėme, tiek ir mokame, – tvirtina A.Glikas.
Kiekvieną dieną iš Vilkaviškio, Šakių, Lazdijų, Alytaus, Marijampolės ir Jurbarko rajonų ūkininkų surinktas pienas atvežamas į Lukšių cechą, vėliau pienvežiais keliauja į Lenkiją. Pasak A. Gliko, apmaudu, kad šalies perdirbėjams nereikia lietuviško pieno, tenka jį eksportuoti į kaimyninę šalį.
Ten palankiau į agroverslą žiūri valstybė, be to, rinkos dalyviai paiso susitarimų, laiku atsiskaito. Pieno kaina priklauso nuo kokybės, o ne nuo kiekio. Jei mūsų žemės ūkio strategai nekeis krypties, tuoj Lietuvos kaime neliks smulkių pieno ūkių. O juk šalyje 70 proc. pieno ūkių laiko po 1–5 karves.
– Kooperacija – puikus instrumentas žemdirbiams vienytis, siekti verslo pažangos, gerų kainų už žaliavą, atsilaikyti prieš užsienio kapitalo ir vietos turčių diktatą, – kalba A. Glikas, – tačiau šis kelias akmenuotas ir mažai juo einančiųjų.
Neretai asocijuotų pieno gamintojų organizacijų vardu veikia pieną superkančios ir jį perdirbančios bendrovės. Jos drauge su nežinomais kliautininkais iš atitinkamų valstybės tarnybų pakišo koją „Suvalkijos pieno“ kooperatyvui gavus paramą statyti pieno perdirbimo gamyklą.
Pagal Širvintų pieninėje dirbusio specialisto Vytauto Fedaravičiaus patentuotą technologiją ŽŪK „Suvalkijos pienas“ buvo numatęs gaminti funkcionalius išrūgų koncentratus ir tirpius kazeino baltymus, skirtus toliau perdirbti. Kooperatyvas bendradarbiauja su minėtu specialistu, įregistravusiu pieno perdirbimo srityje devynis patentus, ir turi potencijos pastatyti maistinio kazeino gamyklą. Analogiška įmonė dirba JAV.
Tačiau „greituoju būdu“ leidimą statyti pieninę gavo ŽŪK „Pienas LT“.
Pasak A. Gliko, jau nuo pat pradžių šioje istorijoje buvo daugybė neaiškumų, nesklandumų, kurių vis daugėjo. Teisiniai ŽŪK „Suvalkijos pienas“ ginčai su kooperatyvu „Pienas LT“ tebevyksta iki šiol. Nors anksčiau buvo tikinama, jog atrinkti pieninės įrangos tiekėjai, planuojami darbai juda į priekį, dabar jau skelbiama, kad statyba nukeliama į 2013–uosius.
– Atrodo, jog nebus nei dvarų, nei rūmų, o nukentės niekuo dėti žmonės, – apie besitęsiančius teismus kalba A.Glikas.
Kooperatyvo skaičiavimais, naująją pieninę, gaminančią panašų į Biržų rajone veikiančios užsienio kapitalo įmonės produktą, pastatyti galima už 20 mln. Lt. ES paramą užsitikrinęs kooperatyvas tą ketino padaryti už 60 mln. Lt, jeigu neskaičiuotume pieno ūkių savininkų suneštinų dar keliasdešimties milijonų.
Neskaidriu (švelniai tariant)
A.Glikas vadina kito kooperatyvo neseniai šalies laikraščiuose išplatintą žinią apie statomą dar vieną pieno perdirbimo įmonę. Ją įkurdinti norėta Šakiuose, jau ir atitinkamų tarnybų leidimai buvo gauti. Dabar kalbama, jog atsirado sklypas statyboms prie Panevėžio, mistinė 10 mln. Lt parama. Tik užprotestuotas patentas naujojoje pieninėje gaminti kazeiną.
– Pieną vadiname lietuviška nafta, tetrūksta žiežirbos – ir skaisčia liepsna ši nafta nušvies šalies agroverslo padangę, – šmaikštauja ŽŪK „Suvalkijos pienas“ direktorius A.Glikas.