Tačiau, kaip visi žinome, tenai dedamos gėlės ir sakomos kalbos iš tribūnų, kai savo ruožtu čia, kažkam atkreipus dėmesį į teisėjo žūties faktą, dažniausiai sukame akis į pašalius arba paspartiname žingsnį, bijodami akistatos su tikrove.
Nekalbu apie išgamas, kurie iš teisėjo nužudymo ir šmeižimo pasipelnė arba ir toliau pelnosi, sukdami savo nešvarų verslą, tačiau mums visiems, tikėtina, dažniausiai padoriems, neturintiems piktų užmačių piliečiams, norėtųsi tokį nepatogų sugretinimą nukelti į kažkokią tolimą nežinomybę.
Priešingu atveju esame įpareigojami čia ir dabar prisipažinti, jog savo tylėjimu toleravome aukos išniekinimą, be to, mums truputį gėda dėl to, kad ilgą laiką buvome mulkinami pačių žemiausių polinkių žmogystų gaujos. Kita vertus, jeigu čia ryžtuosi byloti apie įvykį, tai drauge save raginu kalbėti atsisakant visų retorinių figūrų, nukabinant dėmesį blaškančias tuščiažodystės girliandas, aptariant susiklosčiusią situaciją sausa, protokoline kalba.
Prabėgęs laikas po teisėjo J.Furmanavičiaus nužudymo parodė, jog net ir labai stengiantis, verčiantis per galvą nebuvo rasta jokių nuorodų, leidžiančių susieti teisėjo asmenį su kitais vadinamosios pedofilijos bylos personažais. Taigi lieka tik konstatuoti nepaneigiamą faktą, jog teisėjas nebuvo pažįstamas nei su Andriumi Ūsu, nei su Laimute Stankūnaite, nei su kolegės, dirbusios gretimame kabinete, broliu Drąsiumi Kedžiu.
Turėkime galvoje dar ir tai, jog šiandien įtakingiausi žmonės Lietuvoje, populistiniais sumetimais įsivėlę į šios istorijos interpretacijas, atiduotų pusę karalystės, jeigu tik būtų rasta kažkas panašaus į faktą, leidžiantį pritemtu būdu susieti tokius nesusiejamus dalykus. Tarkim, jog kažkas įrodo, kad prieš dvidešimt metų J.Furmanavičius ir A.Ūsas prasilenkė vienas su kitu dešimties metrų atstumu arba teisėjas kartą važiavo su L.Stankūnaite tuo pačiu troleibusu Kaune nuo autobusų stoties iki muzikinio teatro. Toks faktelis būtų išpūstas labiau nei įmanoma, o pastabusis tyrėjas nuo kapralo laipsnio butų iškart pakeltas į generolus.
Tačiau net ir tokio mažmožio čia nėra. Kita vertus, suprantama, net ir įtakingiausi Lietuvos politinio olimpo veikėjai kažin ar išdrįs tiesiogiai kažką įpareigoti klastoti faktus, nes visos kadencijos anksčiau ar vėliau baigiasi, o tokio pobūdžio nurodymai gali būti traktuojami kaip kriminalinis nusikaltimas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Todėl Lietuvoje dabar daug ką tenkina toks braidymas po nešvarų vandenį ir burbulų pūtimas be jokio pagrindo, sukuriant dviprasmybių ir neaiškumo atmosferą.
Siekiančiam aiškumo nurodytos aplinkybės byloja apie tai, jog J.Furmanavičiaus nužudymas buvo užsakytas keršijančių teisėjui kriminalinės gaujos vadeivų, o šmeižto akcija yra tiksliai suplanuoto nusikaltimo dalis. Kita vertus, kai sakau, jog dalykiniu požiūriu šis nusikaltimas buvo tiksliai suplanuotas, tikrai neturiu galvoje to, jog tokį nusikaltimą galima vadinti tobulu, nevalingai žavintis jo dalykine puse. Iš tiesų, čia prasikiša minėto nusikaltimo užmanytojų iškrypėliška vaizduotė ir neįtikėtinai žemas intelektas. Reikia būti retu silpnapročiu, patikėjusiu, jog kiti yra dar didesni silpnapročiai, kuriant pasaką apie tai, kad neva tvirkinamai mažametei mergaitei iškrypėlis prisistato savo vardu, nurodo užimamas pareigas, be to, išaiškėja, jog toks iškrypėlis yra artimiausias bendradarbis. Vaje vaje...
Neabejoju, jog sveiko proto žmonės mąsto labai panašiai kaip šių eilučių autorius, tikra tiesa yra tai, kad aš čia nieko naujo nepasakiau. Tačiau, kaip atrodo, mums patogiau yra to nepripažinti, tokiu būdu išvengiant daugybės nepatogumų ir keblumų.
Savo pagarbą paaukojusiems gyvybę už tėvynę mes saugiai ir taikiai atiduosime Sausio 13-osios minėjimuose, kalbėdami užpernykštes kalbas apie tautą, valstybę, tėvynės meilę. O aš vis tik imsiu ir pasakysiu ta proga, jog šie žodžiai praranda prasmę. Dar daugiau - jų kartojimas yra įvardijamų dalykų išniekinimas, jeigu drauge apsimetame nepastebintys, kad valstybės garbę užstatėme banditams.
Galima pasakyti dar radikaliau, jog šiandien valstybė prasideda ne S.Daukanto aikštėje Vilniuje ar panašioje vietoje, o ten, kur išdrįstame stoti gindami gerą teisėjo vardą, savo veiksmu įrodinėdami, kad banditams gal ir nepavyko suvis perspjauti Lietuvos valstybės.
Žinoma, kažkiek rizikuojame, žinia, taip apsisprendęs, būsi apšauktas pedofilų gynėju, būsi forsuotai dergiamas, šantažuojamas, tau bus rimtai grasinama. Tačiau pasirinkimo nėra, išsigandus, bandant pergudrauti likimą visi žodžiai apie tėvynę, tautą, valstybę tampa kokčia tuštuma, nuo kurios norisi išsibėgioti į pašalius kaip nuo baisiausio užkrato.