ŽIV kontrole ir prevencija oficialiai Lietuvoje užsiima užkrečiamų ligų ir AIDS centras. Taip pat su šia liga kovoja ir nevyriausybinės organizacijos. Su vienos iš jų, asociacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovu, deja ir paties neišvengusio infekcijos, Jurgiu Andriuška, kalbamės apie ŽIV problemą Lietuvoje.
Ar sergantieji ŽIV kenčia nuo stereotipų ?
Yra triguba, keturguba diskriminacija ir stigmatizacija. Būtent pacientų su ŽIV. Kai kurie net medikai iškart padaro išvadą - jeigu esi infekuotas ŽIV, reiškia - tu narkomanas. Pavyzdžiui, man buvo kojos lūžis ir dėjo plokštę, kuri tvirtino kaulus, o toje vietoje liko tokia ruda dėmė. Kai gavau siuntimą į polikliniką pas chirurgą, kad pasižiūrėtų kaip vyksta gijimas, mane pribloškė, kad gydytojas net neperskaitęs siuntimo, tik pamatęs, kad lydinti indikacija yra ŽIV, iškart padarė išvadą, kad ant kojos trofinės žaizdos nuo narkotikų.
Pasak įvairių tyrimų atliktų Lietuvoje yra matoma, kad dauguma sergančiųjų išties turi problemų su narkotikais.
Aš neneigiu, kad paplitimas per įvairius įrankius yra lengviausias, nes yra tiesioginis kontaktas. Jei, pavyzdžiui, koks nors netvarkingas manikiūro ar tatuiruočių salonas nenaudotų sterilių instrumentų tai būtų tas pats. Kalbant apie narkotikų vartotojus - jų budrumas iki minimumo sumažėjęs. Juos lengviau kontroliuoti. Žmogus eina pakeisti švirkštą ir tada jį lengviau prikalbinti atlikti ŽIV testą.
O kaip paskatinti jauną žmogų, kuris turi aibę nesaugių lytinių santykių, ateiti pasitikrinti ? Nei tu jam švirkštą duosi, nei ką. Ne vien paplitimas tarp narkomanų yra didesnis, bet išaiškinamumas yra didesnis. Įvairios priemonės leidžia mums daugiau išaiškinti ŽIV atvejų tarp narkotikų vartotojų, nei tarp homoseksualių asmenų ar jaunimo.
O mokykloje lytinis švietimas nepakankamas. Mokyklos sutinka tuo užsiimti tik tam tikromis progomis – mirusių nuo AIDS dieną arba pasaulinę prieš AIDS dieną.
Ar infekuotų yra daug daugiau, negu yra užfiksuota statistiškai ?
Be abejo. Išaiškinamumas žemo lygio, net poliklinikose jūs nepastebėsite nei vieno užrašo „Pasitikrink“, „Atlik testą“ - ar mokamai, ar nemokamai.
Kalbėti apie paplitimą Lietuvoje yra labai sunku, nes nėra normalios statistikos ir negali būti kol nėra prieinamumo visuomenėje prie ŽIV testavimo. Lietuva galbūt vienintelė šalis Europoje, kurioje nesutvarkyta ŽIV testavimo sistema.
Ar gresia pavojus, kad Lietuvoje ŽIV išplis ?
Ar gresia? Aš jums sakau, kad dabar taip yra.
Kad infekcija plinta ir mes to nežinome?
Aišku, o kaip gali žinoti? Pavyzdžiui, jaunas žmogus turi daugybę poreikių, interesų, draugų ir neapsieina be vakarėlių - tai studentiško gyvenimo dalis ir kultūra. Koks studentas gali kasdien išleisti apsaugos priemonėms mažiausiai penkis litus?
Antra – yra meilė. Juk beveik nebūna taip, kad susitiko vyras ir moteris, ir anksčiau jie nėra turėję jokių santykių. Tu gali būti tikras dėl savo partnerio su kuriuo gyveni jau kažkiek laiko, bet ką tu žinai su kuo jis buvo anksčiau.
Bet kokiai infekcijai – ir hepatito, ir net gi gripo, organizmas pagamina antikūnius tik po kažkiek laiko po užkrėtimo. ŽIV atveju antikūnių pagaminimas trunka nuo trijų savaičių iki trijų mėnesių. Kai jūs užsikrečiate, kraujo tyrimai antikūnius gali nustatyti tik po trijų mėnesių. Nors jūs jau per tuos tris mėnesius jau užkrečiate kitus.
Kodėl nemaža dalis žmonių, pasak apklausų, nenori gyventi šalia infekuotų ŽIV?
Informacijos stoka. Dabar jau keičiasi tas požiūris. Sakykime, visi mano kaimynai žino ir santykiai tarp mūsų puikūs. Aš pažįstu žmonių iš nepalankios socialinės aplinkos ir iš aukštuomenės, kurie yra labai tolerantiški. Bet pažįstu ir žmonių iš tų pačių sluoksnių, kurie yra su tam tikru nusistatymu ir nieko tu jiems nepaaiškinsi. Nesvarbu iš kokio tu socialinio sluoksnio, galbūt tai lemia žmogaus savybės, galbūt žmogiškumo ar loginio mąstymo neturėjimas.
Žmonės dar nesupranta tokių elementarių dalykų, kad tolerancija tai nėra kažkoks prikišimas prie amoralių, asocialių dalykų, kuriuos reikia toleruoti. Tolerancija - tai reiškia užuojautą, paramą.
Kam yra sunkiau susitaikyti su diagnoze?
Tiems, kurie užtikrinti socialiai. Narkotikų vartotojui nėra ką prarasti, o socialiai užtikrintam ir tvarkingam žmogui yra - ir darbą, ir šeimą. Jie iš tos aplinkos, kurioje tokios informacijos paviešinimas turės įtakos ir jų artimiems žmonėms. Mes žinome, kad pasakys, kad va ji ar jis turi pasileidusį sūnų.
Aš abejoju, kad testuoti seimo narius išvis būtų duotas leidimas ir ar ateitų kas nors. Tai žmogaus pasirinkimas žinoti apie savo sveikatą. Mes galime tik paraginti. Nors informacija konfidenciali ir niekas nepasakytų, kiek iš jų sveikų, o kiek ne. Bet jie bijotų, kad apie tai sužinos net medikai, kurie darys tuos tyrimus. Tai pirminė stigmatizacija savęs, kad bijoma jog sužinos bent vienas žmogus. Jau nekalbant apie tai, kad žmonės patys bijo sužinoti.
Tai galima nežinoti daugybę metų ir nepastebėti simptomų?
Iki dešimt metų. Vidutiniškai - penkis metai. Tiek trunka besimptomis ŽIV laikotarpis. Po to silpsta imuninė sistema ir tave pradeda pulti kitos ligos.
Ar įmanoma šios ligos prevencija?
Valdininkų požiūris turi keistis. Kai poliklinikose bus daug informacijos ir kai kiekvienas apdraustasis galės pasitikrinti negalvodamas ar jis turi pinigų ar ne. Kodėl valstybė negali tuo pasirūpinti? Pirmiausiai, socialinę ir sveikatos priežiūros politiką piliečiams turi užtikrinti Lietuvos valstybė. O ne kažkokia nevyriausybinė organizacija, kuri rašo projektus, ieško pinigų užsienio fonduose ir mėgina kartas nuo karto daryti kažkokias mažytes akcijas, nes didelių nėra galimybių daryti.
Mes ir Palangoje rengėme akcijas, ir Klaipėdoje nuolat testuojame žmones. Tam skirtame autobuse yra socialinė darbuotoja, konsultantas, medikė. Kiekvienas gali prieiti atlikti testą ir gauti iškart atsakymą per minutę. O paskui, nepriklausomai, nuo tyrimo atsakymo, gauti konsultaciją, užduoti klausimus, gauti informacinį bukletą.
Ištestavome apie tris šimtus. Bet tai tik dėl finansinių priežasčių. Mūsų darbas praktiškai savanoriškas, mums nieko nekainuoja konsultuoti žmones.
Kas, Jūsų nuomone, trukdo šiai temai atsidurti politikų darbotvarkėje?
Anksčiau ši tema buvo gausiai finansuojama, prieš kokius tris – keturis metus. Pasikeitė politika. Šiai problemai atsirado kita – vakcinacija. Dabar visur – gripas šalia, vakcinuokitės. Šiuo metu pirmiausia prioritetas yra vakcinacija, o ŽIV dabar jau nėra prioritetas dėl finansinio suinteresuotumo.
Kas baisiau, ar gripas, ar hepatitas, ar ŽIV, ar kas? Kiekviena liga kažkokį tam tikrą organą naikina. ŽIV yra kompleksiškas ir naikina imunitetą, o tai gali prišaukti bet kokią ligą. Bet vėl gi, šiais laikais tai nėra neišgydomas susirgimas ir galima daug metų gyventi, nes vaistai blokuoja virusą, net laboratoriniai tyrimai neaptinka viruso. Tai vis dėl to jau tapo ekonominiu reiškiniu, nes gydymas turi tęstis visą gyvenimą. Kuo daugiau pacientų – tuo daugiau išlaidų.
Kiek kainuoja gydymas?
Dvidešimt penkis tūkstančius litų per metus vienam žmogui. Priklauso nuo vaistų, nuo kombinacijos.
Tai gal neapsimoka atrasti sergančiuosius?
Va tokia politika ir yra valstybės, nes kuo mažiau mes testuosime, tuo mažiau reikės gydyti. Bet tai labai pavojingas požiūris, nes po kažkiek metų gali būti didelis šuolis.