Vienu iš pretekstu susidoroti su VEKS vadovais tapo VEKS Viešųjų meno erdvių humanizavimo programa, kurią Kultūros ministerijos teikimu patvirtino Vyriausybė. Vykdant šią programą sostinės Neries pakrantėje iškilo trys skulptūros: Roberto Antinio „Puskalnis“, Mindaugo Navako „Dviaukštis“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Modernaus meno nesuprantantys veikėjai pastarąją skulptūrą paniekinančiai praminė „Vamzdžiu“. Projektas, kurio biudžetas neturėjo perlipti 500 tūkst. litų, kainavo mažiau - beveik 300 tūkst. litų (po 100 tūkst. litų už kiekvieną skulptūrą). Tris nugalėtojus iš 9 pasiūlymų atrinko tarptautinė meno ekspertų grupė, kurią sudarė trys užsienio ir du lietuvių ekspertai. Taigi negalėjo būti nei korupcijos, nei savų menininkų „prastūmimo“.
Tačiau galimybės skirstyti prizus netekę politikai ėmėsi savo įprastinių ginklų. Pradėta kaišioti pagalius į ratus VEKS vadovybei ir jos vykdomiems projektams kabinti korupcijos etiketę.
Kaip politikai dalyvauja pinigais kvepiančiuose projektuose, kaip pila alyvos į ugnį, akivaizdu skaitant „Vieno projekto apkaltą“. Elonos Lubytės sudarytą studiją 300 egzempliorių tiražu išleido Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija kartu su Vilniaus dailės akademijos UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedra.
Brunono žudikų dvasios buvo pažadintos lygiai po tūkstančio metų – 2009 m. vasario 13 d., kai prie Neries pastatyta „Krantinės arka“. Gali būti, kad pati vieta yra tarsi užburta. Kaip priminė Giedrė Jankevičiūtė, netoli tos vietos, Žvejų gatvėje 1924–1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus paminklas. Cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio modelis, kurį autorius tikėjosi išlieti iš ketaus ar betono, buvo sulaužytas ir nuplautas pavasarinio polaidžio vandenų.
Sumanymą „Puskalnį“, „Dviaukštį“ ir „Krantinės arką“ statyti prie Neries palaimino ir Kultūros paveldo departamentas, ir Lietuvos architektų sąjunga, tačiau tam priešinosi Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas Vidmantas Martikonis. Sudervės rajone savo skulptūrų parką turintis veikėjas teigė, jog šioms Nėries skulptūroms švaistomi pinigai. Pats V.Martikonis yra atviravęs, kad jo skulptūrų parke menininkai dirba už nakvynę ir pavalgymą.
Turbūt, V.Martikonio manymu, honorarai R.Antiniui, M.Navakui ir V.Urbanavičiui yra pinigų švaistymas, nes uždirbti pinigus, taip pat ir iš meno, turi teisę tik verslininkai, o ne kūrėjai.
Kitas Vilniaus savivaldybės narys Gediminas Rudžionis žadėjo „kviesti žmones su plaktukais sugriauti šitą vamzdį“ ir tikino, kad „žmonės tai įvertins tiesiog kaip kanalizacijos vamzdį, kuriuo teka šūdai“.
Brunonas pravėrė vartus krikščioniškai kultūrai, V.Urbonavičiaus skulptūra atliko šviečiamąjį visuomenės darbą. Tiek diskusijų apie meną nebuvo per visus Lietuvos nepriklausomybės metus. Nors būta daug ketinimų ir grasinimų išdraskyti „Krantinės arką“, ji, kaip ir Maironio eilėraštyje aprašyta Trakų pilis, „tebestovi dar vis“.
Buvo siūlančių „Krantinės arką“ „utilizuoti“. Tokie siūlymai sklido iš Kultūros ministerijos, kai jai vadovavo Remigijus Vilkaitis, interneto svetainės. Tos pačios, kuri teikė VEKS programą ir skyrė jai dalį lėšų. Galima pasidžiaugti, kad šioje srityje nesame pionieriai. 1981 m. Niujorko Federalinėje aikštėje pastatyta Richardo Serros „Lenkta arka“ („Titled Arc“) – milžiniška surūdijusio plieno plokštė, kirtusi aikštę ir praeivių maršrutus bei aplinkos vaizdą. Protestą sukėlė aplinkinių namų gyventojai, teismo procesas truko trejus metus, ir 1989 m. skulptūra buvo išardyta. Kūrinio autorius sakė: „Nemanau, kad meno funkcija yra patikti. Menas nėra demokratiškas. Jis nėra skirtas liaudžiai“.
Tačiau Lietuvoje daugelis prisimena laikus, kai partijos vadai tvirtino, kad menas priklauso liaudžiai, o kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Tais laikais skulptūros, sukurtos vadovaujantis „socialistinio realizmo“ principu buvo tokios panašios viena į kitą, kad žmogus, niekada neregėjęs gyvo Lenino, tačiau matęs jo skulptūrą kiekvieno miesto aikštėje, jautėsi tarsi pažįstamas.
Sovietų ideologijos perlus pasitelkė ir Lietuvos politikai bei jų bičiuliai.
Sovietmečiu Sniečkaus miestui (dabar Visaginas) sukurta skulptoriaus Juozo Kęstučio Patamsio (1939–2007) skulptūra „Žinia“, primenanti gruziniško vyno etiketę, įamžina Lietuvos Nepriklausomybės idėją. Už prie Seimo pastatytą skulptūrą, kuriai nepritarė profesionalūs menininkai, Vyriausybė dosniai atseikėjo 360 tūkst. litų.
Šio projekto, kaip ir abejotinos meninės vertės „Baltijos kelio“, greta „Siemens“ arenos atsiradusios skulptūros Lietuvos krepšiniui bei „Vienybės medžio“ (pastarojo kaina – 750 000 litų) autorius – Tadas Gutauskas. Viešųjų ryšių ekspertas moka visuomeninius, dažno tautiečio jausmus uždegančius projektus paversti išliekamosios vertės neturinčiomis ir naujomis idėjomis nedvelkiančiais statiniais ir, kas svarbiausia, draugauti su Vyriausybe. Pastaroji be konkursų dalija lėšas T.Gutausko projektams, kurių meninė vertė ir kaina kelia daug abejonių.
Tačiau T.Gutausko beveik niekas nedrįsta viešai kritikuoti, nes jis turi „politinį stogą“. Kaip kitaip paaiškinti, kad nebuvo surengta konkursų šioms idėjoms realizuoti? Kas nusprendė, kad sovietmetį primenantis gruziniško vyno etiketės ženklas vertas 360 tūkst., o „Vienybės medžiu“ kažkodėl pavadinta milžiniška verpstė verta 750 tūkst. litų? Ar jos kainą, kaip ir plytų sienos, kažkodėl pavadintos „Baltijos keliu,“ padidina tai, kad čia „įamžinti“ gerai žinomų veikėjų vardai? Apsukrus veikėjas netgi sugebėjo parduoti po plytą kiekvienam panorėjusiam įsiamžinti šalia iškilių Sąjūdžio vyrų ir moterų.
Kaip „Vienos apkaltos istorijoje“ teigia pirmoji, 2007 m. postą palikusi VEKS direktorė Giedrė Kabašinskienė, VEKS traukinys buvo statomas ant blogų bėgių, politikai darė didelį spaudimą, kiekvienas tempė antklodę į save. Anot kitos VEKS direktorės Elonos Bajorinienės, tai signalizavo apie rimtas projekto valdymo problemas. Per dvejus metus įstaigos įstatai buvo pakeisti tris kartus, tai įvedant valdybą, tai jos atsisakant, tai vėl įvedant ir kaskart suteikiant jai vis kitokių įgaliojimų. 2009 m. buvo atsisakyta dar ir tarybos, įvedant „tiesioginį valdymą“.
Visomis mirtinomis nuodėmėmis apkaltinta ir iš darbo „su vilko bilietu“ iš VEKS išvaryta jos vadovė E.Bajorinienė teigė, kad jos pasitraukimo atvirai reikalavo naujasis kultūros ministras R.Vilkaitis. E.Bajorinienei buvo sakoma, neva ji yra „Zuoko žmogus“. Tačiau susidaro įspūdis, kad perstumdymai VEKS vadovybėje buvo reikalingi norint „perimti piniginius srautus“. Jeigu būtų buvusi A.Zuoko žmogus, nuo jos galvos nė plaukas nebūtų nukritęs, kaip nenukrenta nuo T.Gutausko, kurį globoja Andrius Kubilius ir jo Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis.
Skaitant „Vienos apkaltos istoriją“, akivaizdu, kad žiniasklaida, kuria buvo manipuliuojama, suformavo neigiamą Vilniaus – Europos kultūros sostinės įvaizdį. VEKS padarė klaidų, kokiomis tikriausiai galima laikyti Bjork koncertą, kilus krizei nesumažintą naujametinių saliutų biudžetą. Tačiau yra ir gerų dalykų: liko Lietuvos nacionalinė galerija, Menų spaustuvė su „Titaniku“ (Vilniaus dailės akademijos Dizaino ir inovacijų centras), Gatvės muzikos diena. Europos Komisijos užsakyta nešališka Linco ir Vilniaus kultūros sostinių įvertinimo studija iki šiol neišversta į lietuvių kalbą. Norint suvokti, kas padaryta gerai ir ko nekartoti ateityje, būtina žinoti ne tik politikų, bet ir nešališkų ekspertų nuomones, tačiau ji dažnai tampa nereikalinga, jei to nori politikai.
Nebaigtas ir ikiteisminis VEKS tyrimas, kuriam atlikti reikia politinės valios. Pradinis VEKS programos biudžetas buvo 105 mln. litų, realus – 70 mln. litų. Pinigai VEKS buvo skirti iš trijų šaltinių: Vilniaus savivaldybės, Kultūros ministerijos, Europos Sąjungos. Tad ar atsiras ryžto objektyviai išaiškinti, ar kas nors iššvaistė VEKS pinigus, ir, jeigu iššvaistė, tai kas? Ar bus drąsuolių skambant naujų Seimo rinkimų varpams imtis tyrimo, kuris gali atvesti ir pas savus? Juk savo politinį vaidmenį ši istorija jau atliko. Kas bus, jeigu paaiškės, kad VEKS pinigai nebuvo iššvaistyti? Ar atsiras drąsos atsiprašyti ir paaiškinti, kodėl ketvirti metai po Generalinę prokuratūrą, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą ir Kriminalinės policijos biurą tampomi VEKS vadovai ir iki šiol nėra rezultatų?
Meškos paslaugą VEKS istorijoje suvaidino ir geltonoji žiniasklaida, pateikusi projektą kaip sensaciją ir skandalą. Pasirinkus tokį žanrą, vietos analizei nelieka. Už galimybę paremti savus menininkus, kurie, galima įtarti, dalijasi „otkatais“, politikai naikina meno ir kultūros autoritetus. Kuriama asmenybių naikinimo atmosfera, kurioje vidutinybėms atsiranda galimybių bent neilgam pasirodyti išminčiais ar garsenybėmis. Kalbama, jog čia kyšo ir užsienio valstybių specialiųjų tarnybų ausys. Juk kai kam taip norisi sukompromituoti Lietuvos šviesuomenę, o galbūt ir pačią Lietuvos, kai Europos kultūros sostinės, idėją. Tik ar atsiras mūsų valstybėje kas nors norintis tai aiškintis?
„Krantinės arkai“ panaudoti plieniniai dujotekio „Družba“ vamzdžiai, kainavę 40 tūkst. litų, jiems įkalti į žemę, pamatams išlieti prireikė 300 m armatūros ir 13 kubų betono. Skulptūrai panaudoti „Družbos“ vamzdžiai, kaip ir užstrigusi Lietuvos energetinės priklausomybė nuo Rusijos, verčia mąstyti ir ieškoti naujų alternatyvų. Ar ne todėl, kad nesugebame įveikti ne tik energetinės, bet ir kitokios priklausomybės nuo Rytų, esame tokie netolerantiški šiuolaikiniam menui, kuris dėl sovietmečio galbūt pas mus atėjo per vėlai?
Apie „Krantinės arką“, sumontuotą iš savo pirminę daiktišką funkciją atlikusių, jau po žeme savo laiką atgulėjusių metalo vamzdžių, rašiusi prof. Viktorija Daujotytė teigė, jog tai „ne šlovės arka, ne triumfo, o nuovargio, neišvengiamo senam, dideliam miestui. Išorinio negražumo – kokios senos istorinio miesto pavartės, netgi vartų arkos, apgriuvusios, aptrupėjusios. (...) Per suvirinimo, sukniedijimo vietas jaučiamas randų, randėjimo, lyg kokios randuoto kūno ar jo dalies įspūdis“.
Anot prof. V. Daujotytės, ateitis priklauso kūrybingiems veikiantiems žmonėms, kurie sugeba kelti idėjas ir formuluoti alternatyvas. Anot jos, kūrybiškai veikiantis žmogus randa netikėtus sprendimus, pamato išeitis, pasisuka netikėta kryptimi, pamato, kas ligi tol nebuvo pastebėta, suvokta.
Jeigu 1930 m. Vytauto Didžiojo karūnacijos 500 metinės sutelkė lietuvius, kodėl minint Lietuvos vardo tūkstantmetį buvo taip įnirtingai naikinami savi? V.Daujotytė teigia, kad V.Urbanavičiaus „Krantinės arka“ išbando mūsų dabartiškumą, galimybę suvokti, kas kūrybiškumo formose keičiasi ir kas išlieka. Atrodo, kad seno mąstymo mūsų visuomenėje dar liko daug.