Dabar turbūt mestumėte į mane kokį supuvusį pomidorą ar kiaušinį, jei tik turėtumėte galimybę? Puiku! Pyktis rodo, kad jums tai be galo svarbu.
Jei akimirkai sustotumėte dirbęs ir pažiūrėtumėte į savo piniginę ar banko sąskaitą, pastebėtumėte, koks tai menkas dalykas – monetos, popieriukai, arba dar mažiau – skaičiukas banko sąskaitoje.
Pripažinkite, jei ne susitarimas, kad jie kažką reiškia, būtų juokinga aštuonias, o gal ir daugiau valandų per dieną vargti dėl pinigų. Jei vieną dieną visi turintys gėrybių nuspręstų jas pasilikti sau ir niekam nieko nebeparduoti, jūs sėdėtumėte su krūva banknotinės makulatūros.
„Sigita, tu bjauriai naivi, negadink man nuotaikos! Juk nuo amžių amžinųjų yra susitarimas, kad aš darau tai, ką geriausiai moku, o tu darai tai, ką geriausiai moki, tai yra įvertinta pinigais, už kuriuos galime nueiti pas trečią, kuris irgi daro tai, ką geriausiai moka ir nusipirkti tai iš jo“, - sako man gerai išauklėtas, prie įpročių pripratęs vidinis balsas. Tiesa. Tokia mainų forma egzistuoja, nors Žemės planetos istorijoje ji nėra labai jau sena.
Man įdomiausia, kad esame linkę apeiti tą tiesą, kad galiausiai mums reikia ne pinigų, bet to kažko, ką kitas žmogus gali padaryti, sukurti ar tiesiog kas kitas žmogus yra. Per dažnai kaip galutinį tikslą išsikeliame pinigus ir esame neteisūs. Yra situacijų ir poreikių, kur su pinigais gali nebent užpakalį nusivalyti.
Naujuosius metus sutikau Berlyne, ten buvo Taizė susitikimas. Taizė – tai vienuolija, dirbanti daugiausia su jaunimu ir kiekvienų metų pabaigoje kuriame nors Europos mieste suburianti tūkstančius jaunų tikinčių žmonių pabūti kartu, pasimelsti, sustiprinti tikėjimą.
Ten viename užsiėmime savo istoriją pasakojo vyrukas, kuris pustrečių metų gyvena visiškai be pinigų – nei ima, nei duoda. Jis gyvena ūkyje pas ūkininką, jam padeda, pats auginasi maistą, keliauja autostopu, apsistoja pas draugus ar žmones, kurie nori priimti keliaujančius. Dalinasi viskuo, ką turi ir iš kitų gauna. Gaila, neturiu jo nuotraukos, nes iš pasakojimo gali atrodyti, kad jis – paprasčiausias valkata. Iš tikrųjų jis labai normaliai, paprastai atrodantis jaunas žmogus su apyilgiais plaukais ir sutvarkyta barzdele.
Iš pažiūros sakyčiau, kad jam 28-30 metų. Paklaustas, ką darys, kai reikės prižiūrėti pasenusius tėvus ar išlaikyti savo paties šeimą, jis atsako: „Iki tol, kol reikės tą daryti, sistema jau bus sugriuvusi.“ Jis piniginiais mainais paremtai sistemai duoda nuo vienerių iki dešimties metų.
Nedrįsčiau prognozuoti, bet vieną, ką tikrai žinau, kad esame truputį apsėsti pinigų beprotybės, remiamės tik į pinigus ir jau nebeleidžiame sau pagalvoti apie kitus problemų sprendimo būdus. Kai ko nors reikia, mes tučtuojau galvojame, kaip gauti pinigų. O juk iš tikro mums reikia to kažko ir jei gebėtume tai gauti be grynųjų, visai mielai be jų apsieitume!
Vienas pavyzdys. Nuo spalio persikrausčiau į butą, kuriame nebuvo lovos. Nutariau, kad jos man ir nereikia. Jau anksčiau retkarčiais miegodavau ant grindų, dabar nusprendžiau, kad galiu nuolat tai daryti.
Tik kai ėmė mausti nugarą, o jaunesnysis brolis internete rado informacijos, kad teiginys, jog miegoti ant kieto paviršiaus – gerai, yra iš sovietmečio atėjęs mitas, kai greičiausiai trūko lovų, pakeičiau nuomonę.
Ėmiau mąstyti apie čiužinį. Buvau girdėjusi apie „Dormeo“ čiužinius (matyt, kompanija daug skiria reklamai), todėl pirmiausia pagalvojau būtent apie tokį. „Norėčiau geriausio“, - pamaniau.
Aišku, vėliau prekės ženklas nuėjo į antrą planą. Juk svarbiausia man – čiužinys. Po poros savaičių visai netyčia užsiminiau vyresniajam broliui apie savo paieškas. O jis tarp kitko tarstelėjo, kad merginos brolis šiuo metu kaip tik nori atsikratyti vienu. Nusipirko naują ir senasis jam nereikalingas.
Taip, čiužinys buvo nenaujas, truputį sulaistytas (šeima turi mažą berniuką, o čiužinys gulėjo ant grindų, todėl nieko keisto, kad liko įvairių pėdsakų) tačiau nė kiek neišgulėtas ir puikus naudoti. Ir būtent tos firmos, kurios buvau užsigeidusi! Dabar jau kelintą savaitę kas vakarą susirangau ant jo ir džiaugiuosi dovana. Smagiausia, kad gerai ir man, ir čiužinį atidavusiam žmogui – jo namuose atsirado daugiau vietos.
Taip, sakysite, kad jis kažkada turėjo tą čiužinį pirkti, mokėti už jį pinigus, čiužinys nenusileido iš dangaus. Ir aš nemanau, kad viską reikėtų taip „susielgetauti“. Tik manau, jog pernelyg dažnai suvedame norų išsipildymą į pinigus, per daug pasitikime priemone ir per mažai galvojame apie tikslą. Taip pat per mažai duodame sau laiko suprasti, ko mums iš tikrųjų reikia ir kaip geriausia būtų to siekti. Galiausiai, nepasitikime, kad kas nors iš išorės gali mumis pasirūpinti.
Dar vienas pavyzdys. Jau kurį laiką suvokiu, kad dirbant sėdimą darbą man būtina sportuoti. Aišku, pirmiausia ėmiau galvoti apie sporto klubą. Juk visi taip daro! Bet mintis, kad turėsiu skirti kokį 100 litų per mėnesį ir dar porą vakarų per savaitę „sugaišti“ po porą valandų, mane vertė delsti. Esu taupi visomis prasmėmis, visada ieškau, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika.
Svarstydama, ką daryti, toliau gyvenau savo gyvenimą ir pastebėjau, kad man labai patinka važinėti dviračiu. O važiuoti juo į darbą ypač praktiška: sportuoji ir taip patiri malonumą, sugaišti lygiai tiek laiko, kiek stovėtum spūstyje ar net mažiau, nebelieka problemos, kur pastatyti automobilį ir dar sutaupai pinigų, kuriuos išleistum benzinui. Skamba puikiai.
Tačiau vis nesiryždavau dviračio vadinti pagrindine savo transporto priemone. Man atrodė, kad žiemą važinėti dviračiu neįmanoma, todėl negaliu visiškai atsisakyti automobilio (apie visuomeninį transportą buvau visai pamiršusi...). Bet pažiūrėkit, kokia dabar žiema! Galiu drąsiai sakyti, kad lapkritį ir gruodį tebuvo kelios dienos, kada oras buvo visai netinkamas dviračiui. Ir tai - jei turėtum žieminius ratus, visai neliktų problemos.
Dabar mano biudžete tikrai kur kas mažiau išlaidų benzinui. Taip pat pradėjau į darbą ar miestą važinėti autobusu, o tai irgi pigiau nei mašina. Smagiausia visoje šioje istorijoje – džiaugsmas, kai keli tavo norai taip paprastai išsipildo, jausmas, kad turi galią spręsti savo problemas ir nesi nuo nieko priklausomas. Nebūtina visą laiką daryti taip, kaip įprasta, nebūtina visada skubėti į parduotuvę.
Tikras malonumas ir džiaugsmas atrasti visai kitokias išeitis, priimti kitų žmonių pagalbą, mainyti su jais kitais dalykais, o kartais tiesiog dovanoti. Pinigai šitą malonumą dažniausiai atima. Su pinigais, kai juos suabsoliutini, dažnai būna net nuobodu, nebelieka sveikų iššūkių, nebelieka džiaugsmo dalintis. Ir kai pripranti, ištikus bėdai, nebeturint pinigų, atrodo, kad esi bejėgis, tada labai lengva prarasti pusiausvyrą.
Tuo man bjauri ir atgrąsi pinigų sistema, o tiksliau mintis, kad pinigai yra svarbiausia. Svarbiausia turėti galvą ant pečių, kūrybingumo ir truputį tikėjimo – ne pinigai valdo pasaulį, bet žmonės.