Nors ES teisinės normos numato tik 50 km bevizį judėjimą abipus sienos su ne Europos Sąjungos šalimis, bet padedant Vokietijai lenkams pavyko išsiderėti iš ES tam tikras išimtis ir išplėsti sutarties galiojimą visai Karaliaučiaus sričiai.
To labai siekė ir Rusija, vedusi tokio paties pobūdžio derybas ir su Lietuva. (srities skersmuo yra daugiau kaip 100 km, o plotis – daugiau kaip 200 km. Srityje gyvena apie 950 tūkst. žmonių).
Įsigaliojus šiai sutarčiai, lenkai iš Mozūrijos, Varmijos ir Pamario, gavę nuolatinius leidimus Rusijos konsulate Gdanske, galės važinėti po visą sritį ir pirktis pigesnių cigarečių ir pigesnio benzino. O kaliningradiečiai, gavę ilgalaikį leidimą Karaliaučiuje esančiame lenkų konsulate, galės vykti ilsėtis prie garsiųjų Mozūrijos ežerų, aplankyti Gdanską, Gdynę, Sopotą ir Marienburgą bei kitas vietoves papildydami Lenkijos iždą.
Lenkijos ir Rusijos policija bei pasienio tarnybos turės teisę sulaikyti pažeidėjus, kurie išvažiuos už numatytos sutartimi teritorijos. Sutartį pažeidę asmenys neturės teisės penkerius metus įvažiuoti į ES šalis.
Tiek Lenkija, tiek Rusija yra patenkintos šia pasienio sutartimi, kurią gruodžio mėnesį Maskvoje pasirašė abiejų šalių užsienio reikalų ministrai. Ji lenkams neabejotinai atneš nemažos ūkinės naudos, o Rusijai, galbūt, tai yra pirmas bevizis žingsnis su Europos Sąjungos šalimi, rašo „Gazeta Wyborcza“.
Po šios sutarties pasirašymo Lenkija ėmėsi kitų sunkių derybų su Rusija, siekdama atgauti Raudonosios armijos išvežtas Belvederio kultūrines vertybes, atimtas iš vokiečių prie Gdansko.
Rusai teigia, kad jie tas vertybes atėmė iš vokiečių Vokietijos teritorijoje ir kad tai yra jų karo grobis, o lenkai atsako, kad Gdanskas dabar yra Lenkijos dalis, o kultūrinės vertybės priklauso lenkų J.Pilsudskio vardo institutui Varšuvoje. Rusija sutinka padaryti kopijas, bet lenkai reikalauja originalų. Derybos, matyt, bus sunkios ir ilgos.
Kaip jau minėjau, Lietuva taip pat derėjosi dėl bevizio režimo Karaliaučiaus srities gyventojams ir Lietuvos pasienio gyventojams. Tokios derybos dėl mažojo judėjimo pasienyje taip pat vyko ir sėkmingai baigėsi su Baltarusija, kuri kol kas sutarties neratifikavo. Tačiau su Rusija derybos nebaigtos.
Jei lenkai, derėdamiesi su rusais, parodė daug lankstumo, ėjo į kompromisus, pasitelkdami į pagalbą net jiems draugišką Vokietiją ir ES struktūras, tai lietuvių diplomatija įstrigo ties 50 km riba. Į šią ribą nenepatenka nė vienas didelis Lietuvos miestas. Nepatenka ir Karaliaučius. Todėl Rusija ne itin suinteresuota tokios sutarties pasirašymu. Menka nauda iš tokios sutarties būtų ir Lietuvai.
Lietuvos verslui galimai naudingą sutartį sukritikavo kai kurie konservatorių lyderiai, gasdindamas Lietuvą būsima nusikaltėlių ir kitokių nepageidaujamų asmenų invazija iš Rusijos. Tarsi jiems atvykti yra kliūtis mūsų vizos. Kaip rodo pasaulinė praktika, vizos nesustabdo nusikaltėlių, o tuo labiau šnipų. Jos daugiausia apsunkina eilinius piliečius.
Esant vizų režimui Rusijos kultūros ir tiesioginės propagandos invazija pastaraisiais metais tapo tokia akivaizdi mūsų viešoje erdvėje,kokios Lietuvoje nebuvo per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kaip perspėja lenkų žurnalistas Jerzy Chaszczynski konservatyviame leidinyje „Rzeczpospolita“, dėl blogėjančios ekonominės padėties Lietuvoje ir ES „lietuviai gali patys atsigręžti į Maskvą“.
Panašu, kad dėl valdžios ir visuomenės susvetimėjimo ir didėjančios prarajos tarp negausaus turtuolių ir vis augančio vargšų sluoksnio, o taip pat sąmoningai eskaluojamų antilenkiškų nuotaikų toks procesas pamažu vyksta. Antivakarietiška ir antilenkiška Lietuvos elito dalis jau ne pirmą kartą savo istorijoje gręžiasi į rytus vis garsiau keiksnodama vakarus ir jų vertybes, iš esmės laidodama Lietuvos nepriklausomybę ilgalaikėje perspektyvoje.
Beje, Lietuvos kultūrinių vertybių, yra taip pat nemažai likę Rusijoje. Mūsų visuomenė nedaug apie jas žino ir neteko girdėti, kad vyktų kokios nors derybos dėl jų perdavimo Lietuvai. Kaip ir mūsų mokslo ir kultūros žmonės beveik nevyksta į Rusijos archyvus ir muziejus tyrinėti ten esančio Lietuvos kultūrinio paveldo, ką sėkmingai daro lenkai ir ką darė lietuvių kultūros žmonės net sovietmečio laikais.
Tyrinėjimai stringa daugiausia dėl finansavimo stokos, bet neretai ir dėl valdžioje esančiųjų valstybinio mąstymo trūkumo ir savo valstybinių interesų nesuvokimo.
Esant draugiškiems santykiams su Lenkija ir dirbant kartu Lietuva galėtų pasinaudoti tiek jos parama, tiek jos dabartiniais itin gerais santykiais su Vokietija ir ES struktūromis, taip pat sprendžiant problemas susijusias su Rusija.
Dabar vykdoma saviizoliacijos ir žodinės konfrontacijos politika Lietuvai ir jos žmonėms nieko gero atnešti negali. Tai turėtų suprasti ne tik politikai, bet ir mokslo, meno, kultūros, verslo žmonės, išsilavinę piliečiai ir skatinti bei šviesti savo tautą, kad nepasitikėjimo, nepagrįstų baimių sąjungininkais ir kaimynais būtų kuo mažiau.
Išsilavinusi Lietuvos visuomenės dalis turėtų padėti susivokti ir mūsų politikams, kokios politikos mūsų visuomenei reikia, kad nepasikartotų 1940 metai.