Neabejotinai didžiausias Lietuvos turtas - jos žmonės. Lietuvių tauta čia gyvena tūkstantmečius, kalba seniausia Europos kalba, išlaikė seniausią prigimtinę kultūrą, sugebėjo net 400 metų atlaikyti sutelktą kryžiuočių puolimą.
Gyvename vienoje tinkamiausių vietų laimingam gyvenimui Žemėje pagal daugelį požymių. Net požeminio geriamo vandens - svarbiausios gyvybės palaikymo dalies - turime daugiausia. Vis dėlto tauta nyksta sparčiausiai žemyne.
Paskelbta, kad praėjusiais metais didžiausia Europoje emigracija buvo Lietuvoje. Šalį paliko 80 tūkst. gyventojų. Neseniai Lietuvoje viešėjo profesorius Bartramas iš Anglijos, tiriantis emigracijos problemas. Pasak jo, didžioji dalis išvykusių žmonių nebegrįš, nes įleis šaknis svetimoje žemėje.
Kukliausiais ekonomistų skaičiavimais, vieno žmogaus vertė yra milijonas litų. Vadinasi, galima sakyti, kad pernai Lietuva dėl emigracijos prarado 80 mlrd. litų. Tai suma keturis kartus didesnė, negu mūsų valstybinis metinis biudžetas.
Tačiau tai dar ne viskas. Lietuviai pirmauja Europoje pagal savižudybių ir kitų nenatūralių mirčių skaičių. Viena iš tautos nykimo priežasčių - alkoholis.
Vaikų mūsų moterys gimdo du kartus mažiau, negu reikia palaikyti stabilų gyventojų skaičių. Akivaizdu - paties didžiausio turto - žmogiškųjų išteklių nuostoliai pražūtingi.
Tie niūrūs skaičiai atsiduoda cinizmu.
Iš tiesų žmogus yra neįkainojama vertybė ir būtina kovoti dėl kiekvieno tautos nario. Žmonės mažiau emigruoja, mažiau žudosi ir mažiau prasigeria kur kas skurdesnėse valstybėse, vadinasi, tautos nykimo priežastys yra ne ekonominės, o vertybinės - tą rodo ir moksliniai tyrimai.
Kur slypi tautos jėga išgyventi? Kam tenka didžiausia atsakomybė dėl tautos nykimo?
Lietuvos politinės partijos vieningai sutaria, kad tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė yra etninė kultūra. Jos išsaugojimui, puoselėjimui ir ugdymui priimti įstatymai.
Būtent lietuviškame gyvenimo būde sukauptos geriausios gelminės vertybės, nuolat pritaikomos naujomis sąlygomis. Jos leidžia tautai ne tik išgyventi, bet ir užtikrinti tautos narių visavertį ir laimingą gyvenimą.
II tūkstantmečio pabaiga visame pasaulyje pasižymi tautiniu atgimimu, sugrįžimu prie svarbiausių žmogiškumo, gyvybės išsaugojimo tradicijų.
Lietuviai šiuo atžvilgiu yra ypač geroje padėtyje, kadangi čia Europos mastu tautinė kultūra išliko mažiausiai nukentėjusi. Todėl tautiškumas gali išvesti lietuvius į priešakines pozicijas. Su sąlyga, jog mes jį valstybiškai ugdysime.
Kas atsakingas už žmogaus ugdymą Lietuvoje? Švietimo sistema, kuriai skiriamas ketvirtis biudžeto - daugiau nei 5 mlrd. litų. Pinigai milžiniški. Kam jie naudojami? Išugdyti klestinčią ar save naikinančią tautą?
Švietimo sistemą visą nepriklausomybės laikotarpį krečia pertvarkų karštinė. Lengvai įvestos tikybos, etikos pamokos - tačiau į kvaišalus įjunkstama vis anksčiau dar paauglystėje. Atsirado pilietiškumo pagrindų pamoka - kartu jaunimo emigracija išaugo milžiniškai.
Mokiniai apkrauti per dideliais krūviais - pablogėjo visi sveikatos rodikliai, beveik neįmanoma rasti sveiko abituriento.
Mokyklos uždaromos dėl mažėjančio mokinių skaičiaus, tarp vadovų ir mokytojų tvyro įtampa dėl darbo praradimo. Tačiau mokyklos neugdo jaunimo visaverčiam gyvenimui Lietuvoje, šeimų kūrimui ir būsimųjų mokinių auginimui.
Šiuolaikiniuose mokytojų mokymuose svarbiausia dalis yra nuolatinis savo darbo rezultatų įvertinimas, kartu nuolat gerinant padėtį. Viskas rodo, kad Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) elgiasi priešingai.
XXI amžius turi naują žmonijos kelio kryptį: pakelti žmogaus gyvenimo kokybę. Londone įkurtas Naujosios ekonomikos fondas atliko pasaulio valstybių laimės indekso tyrimus ir 2009 metais paskelbė Pasaulinį laimės manifestą su bendromis rekomendacijoms pasaulio valstybėms, kaip pakelti žmonių laimės lygį.
Nuostabu tai, kad tos rekomendacijos atitinka geriausias lietuvių etninės kultūros vertybes: daiktiškumą bei individualizmą keisti bedruomeniškumu ir gyvąja kultūra, rūpintis gamtos, gyvybės, sveikatos išsaugojimu, mažinti skolas ir kt. Tai dar labiau pagrindžia lietuvių etninės kultūros atgimimo būtinybę ir neeilines mūsų galimybes.
Tautos išmintingo gyvenimo būdas turėtų būti jaunimo ugdymo pagrindas, tačiau ŠMM, užvertusi mokyklas įvairiais privalomais dalykais, apie kuriuos nekalbama įstatymuose, neįpareigoja mokyklų nė cento skirti etninės kultūros ugdymui.
Prieš trejus metus teko dalyvauti ŠMM sudarytoje ekspertų grupėje kuriant etninės kultūros įvedimo į mokyklas strategiją. Įvertinę visą grėsmingą tautos nykimą, su didele atsakomybe paruošėme planą, įgalinantį iš esmės pagerinti tautos ugdymo būklę.
Tam būtina užtikrinti normalų finansavimą šiems dalykams. Visose klasėse turi būti viena savaitinė etninės kultūros pamoka. Tai būtų būtiniausių ir svarbiausių tautos vertybių mokymo, kultūrinio bendravimo įgūdžių lavinimo pamoka, laimingo gyvenimo mokymo pamoka. Pamokas lydėtų gyvosios kultūros renginiai, kuriuose su dideliu džiaugsmu dalyvauja jaunimas. Kiekvienoje mokykloje būtų stiprus folklorinis ansamblis, kuris galėtų vesti etninės kultūros renginius ne tik mokykloje, bet ir aplinkiniame rajone.
Šis planas ministerijoje buvo sutiktas priešiškai. Buvo atšaukti ekspertų grupės posėdžiai ir atmesti jų pasiūlymai. Paskelbta etninės kultūros strategija, kurioje nebuvo nė vieno iš ekspertų rekomenduotų punktų. Patvirtintos strategijos paslėpta esmė: mokykloje neprivalomas joks etninis ugdymas. Tiesiog užtenka pareikšti, kad etninė kultūra integruota į ugdymo procesą, o tai tas pat, kaip nieko.
Ministerijos vadovai sakė, kad negalima įvesti tautinio ugdymo, nes nėra paruošta tam mokytojų. Tiesa yra ta, kad etninės kultūros specialistus ruošė net keli universitetai. Dabar kai kurie jau uždarė studijas, nes absoliuti dauguma baigusių negavo darbo pagal specialybę.
Rašant šias eilutes, atėjo laiškas iš vienos emigravusios diplomuotos etnologės: „Jei būtų patvirtinta, kad etninė kultūra yra privaloma mokyklose, tai nedirbtų čia dauguma mano kolegų visai ne pagal specialybę. Mokiausi daugybę metų, o žinių panaudoti negaliu, Lietuvai nereikalingi tautinės kultūros žinovai.“
Švietimo įstatymas įpareigoja perteikti asmeniui etninės kultūros pagrindus. Visi mokytojai turėtų būti geri etninės kultūros specialistai, ja gyventi, jie turi nuolat tobulintis šioje srityje. Praktiškai vienas kitas mokytojas yra baigęs kokį etninės kultūros seminarą - dažnai „kiaušinių marginimo“ ar „veltinių vėlimo“ lygio. Bet ar tokių įgūdžių gali užtekti sužavėti tautine kultūra šiuolaikinį jaunuolį?
Atlikti tyrimai rodo, jog etninės kultūros ugdymas šalyje yra nepatenkinamos būklės visais atžvilgiais. Vyrauja požiūris, kad etninė kultūra - tai muziejinė atgyvena, arba kad tai tinkama tik pradinių klasių vaikams. Dažniausiai etninė kultūra parodoma, kaip nešiuolaikiška, „įstrigusi“ XIX amžiuje. Toks „ugdymas“ tik atstumia vaikus nuo tautiškumo.
Būtina iš pagrindų atnaujinti požiūrį į etninę kultūrą, parodant jos gyvybingumą ir prasmę. Turime gausybę pavyzdžių, kaip vis daugiau jaunimo įsitraukia į gyvąjį tautiškumą. Vis dažniau sutiksi jaunuolius dainuojančius liaudies dainas. Labai sparčiai populiarėja liaudies šokių vakaronės, atsiranda vis daugiau joms grojančių muzikantų. Atgimė visas bendruomeninių kalendorinių švenčių ratas. Atgyja lietuviškos žemės šventumas: tvarkomi ir lankomi piliakalniai, alkakalniai. Tvirtėja žmogaus ir gamtos santarvės pojūtis.
Neseniai teko padėti rengti lietuvišką veiklą Londone. Įkurta Anglijos lietuvių romuva, kurios išskirtinis bruožas yra gyvoji bendruomeninė lietuviškų kalendorinių švenčių tradicija, pakeičiant sceniškumą ir svaigalus į gyvąjį bendravimą. Pradėjo jungtis ne tik šviesiosios tautiečių gretos, bet ir kitataučiai, nes būtent Londono etninių kultūrų įvairovėje išryškėjo, kokią gyvybingą tautinę kultūrą turime mes, lietuviai.
Etninės kultūros puoselėjimas yra veiksmingiausia priemonė, kad lietuviai neišsibėgiotų iš Lietuvos, o tie, kas išvažiavo, sugrįžtų. Londone teko mokyti lietuvius tautiškumo dalykų, kurių jų nemokė mokykloje. Ten jie pradėjo „atrasti“ Lietuvą ir ruoštis sugrįžti, nes atsirado ryšys su lietuviška tradicija ir trauka gyventi gimtojoje žemėje. Jei būtų to išmokę mokykloje, būtų likę gyventi Lietuvoje.
Kauno Ąžuolo mokykloje jau daug metų sėkmingai veikia folkloro ir žygeivių klubas „Gilė“. Paklausiau vieno iš vadovų Artūro Sinkevičiaus, ar daug buvusių klubo narių emigruoja.
„Beveik niekas neemigruoja, nes jiems svarbiausia gelminės lietuviškos vertybės ir geriausia gyventi Lietuvoje“, - atsakė mokytojas. Etninė kultūra yra geriausia priemonė žmonių bendrumui atstatyti, tautai suvienyti. Tyrimai rodo, kad liaudies dainos, šokiai, šventės geriausias būdas pailsėti, sukaupti jėgas, gyventi sveikai ir laimingai be svaigalų. To labiausiai reikia mūsų žmonėms.
Yra daugiau gražaus ir sėkmingo tautinio ugdymo pavyzdžių Lietuvoje. Tačiau tie, kas diktuoja mokyklų programas, yra kurti ir akli šiems tautiškumo proveržiams.
Išmintingi direktoriai jau kviečiasi pravesti etninės kultūros ugdymo mokymus visiems mokyklos mokytojams.
Nykstančioms mokykloms būtinas naujas šiuolaikinis požiūris į etninę kultūrą, kur esminiai klausimai yra: kodėl man reikalingas tautiškumas, kokią naudą jis man duoda, kaip padedamas jo aš galiu susikurti visavertį gyvenimą Lietuvoje, kaip lietuviškumu aš galiu praturtinti pasaulį? Būtent etninės kultūros, kaip geriausio lietuviško gyvenimo būdo vertybių ugdymas turi gyvybišką būtinybę sustabdyti tautos nykimą ir užtikrinti laimingą gyvenimą Lietuvoje.
Šiomis dienomis ŠMM priiminėja nieko neįpareigojančias Etninės kultūros programas. Tačiau jose neišsivaduota iš muziejinio stingulio, nebandoma atsakyti į esminius nūdienos iššūkius. Nėra jokio pagrindimo renginiams, kuriuose mokiniai galėtų gyvai įtvirtinti etninę kultūrą. Tai reiškia, kad tautinės kultūros mokymas toliau žlugdomas.
Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme etninė kultūra teisingai įvardijama kaip nacionalinio saugumo pamatas. Kas pasirūpins mūsų nacionaliniu saugumu, kai mūsų pinigais žlugdoma tauta? Kas trukdo etninę kultūrą apginti tuo turinčioms užsiimti institucijoms?
Lietuvos išlikimo garantas yra mūsų vaikai, jaunimas. Turime jiems perduoti svarbiausias tautines vertybes. To turi siekti Lietuvos žmonės, organizacijos ir valdžios įstaigos. Tai pirmaeilis, neatidėliotinas ir gyvybiškai būtinas visų uždavinys.