Apie įvairius kankinimo būdus tame parke aš nepasakosiu. Vien jau tai, kad ten visi šlaistosi pusnuogiai (turint omenyje kai kurių moterų drabužių madas – beveik visai nuogi), yra šiurpu ir kankynė. Nuo vaikystės bijojau užstrigti vamzdyje, ir štai, prašau - ten vien tik to ir reikalaujama iš tavęs – nuolat kiša į vamzdį, ir niekad nesi tikras, kad kitame gale nestovi velnias, vilkintis NKVD uniformą arba esesininkas su degančiu fakelu ir dujų maišeliu, nors tai, ko gero, vienas ir tas pats.
Neprisimenu atrakciono pavadinimo, prisimenu tik didelę tėvų ir vaikų eilę, nusidriekusią prie jo. Reikia sulaukti nusileidžiančių su kažkokia valtimi, pasiimti tą valtį ir kažkur kopti laiptais. Kai atėjo mūsų eilė, ką tik nusileidusi moteris, matyt, apimta ekstazės, nė nemanė atiduoti to prakeikto gumos gabalo. Visa žaliaplaukė, blizganti, duodu kelnes pristumti, žvynuota, tipiška Jūratė iš lietuvių mitologijos, neabejoju, kad ten, po myžalų ir skreplių pilnu vandeniu buvo ne kojos, o uodega.
Taigi ta mitologinė Jūratė įsikerta savo Svarovskio kristalais spindinčiais nagais į gumą ir neatiduoda man jos, nes ji, matote, nori dar sykį nusileisti su savo palikuonimis. Žmogus, stovėjęs man už nugaros, sako: sorry, bičas, bet kita valtis mano.
Vadinasi, man tektų stoti į milžiniškos eilės galą ir vėl laukti tos prakeiktos gumos. Nes visų tėvų, stovinčių eilėje, veidai nuožmūs ir akmeniniai – „Kita valtis mano!“ Tik suteik miniai bent menkiausią galimybę, ir jinai tave tuojau pat sudoros, sutaršys, suplėšys gabalais, vidurius dantimis ištąsys. Vaikai taip pat žiūri liūdnomis akimis į tėvą, o tose akyse akivaizdžiai šviečia užrašas „Ką, ir vėl susimausi?“ Ką gi, teko stoti į kovą.
- Ponia, - sušnypščiau kiek įmanydamas mandagiau, - tas daiktas teisėtai priklauso man. Sąžiningai penkias valandas stovėjau eilėje, niekuo negaliu padėti. – Ir išplėšiau jai iš letenų guminį daiktą.
- Edvardai! – staiga sukliko ji, - Edvardai, greičiau čionai, greičiau, galvijau neraliuotas!
Gėda nenusakoma. Aš, virš devyniasdešimties sveriantis patinas, kažkuriame stalčiuje turintis aukštojo mokslo baigimo diplomą, elgiuosi kaip eilinis tarpuvartės banditas – apiplėšinėju silpnesniąją lytį visų akivaizdoje. O dar tas Edvardas! Jeigu jis sveria ne devyniasdešimt, o dvigubai daugiau? Prisės mane čia pat vandenyje ir sėdės, kol mano plaučiai prisipildys myžalų ir skreplių. O minia riaumos ir spiegs iš pasitenkinimo.
Kita vertus, ar aš galiu pasirodyti nevykėlis vaikų akivaizdoje. Jau tai, kad gyvenu ne su jų motina, yra milžiniška skylė mano tėviškoje reputacijoje, o čia dar ta prakeikta valtis ir mitologinė būtybė, plėšianti ją man iš rankų. Taip gali prarasti visus orumo ir garbės reliktus. Paskui susigrąžink, kad nori, prarastas regalijas – net ir šimtas hamburgerių su bulvytėmis ir kokakola nepadės. Taigi teko brutaliausiai atimti iš moters guminį įtaisą, susigadinti nuotaiką visai popietei, o paskui ilgiausiai kontempliuoti gėdos ir atgailos definicijas.
Tiesą sakant, iki šiol ištinka jausmų sąmyšis, kai prisimenu šią istoriją. Iki šiol nežinau, kaip geriausia tokioje situacijoje pasielgti?
Mes dažniausiai norime, kad ir vilkas būtų sotus, ir avys sveikos, bet gyvenime nuolatos patenkame į situacijas, kuriose tėra tik vienas sprendimas. Kai turi labai aiškiai apsispręsti, ar atsukti kitą skruostą ir laukti antausio, ar – atsukant kitą skruostą – taip mostelėti galva, kad oponentui iš nosies kraujai pasipiltų.
Ar sąvoka „sąmoningas pilietis“ tereiškia nuogą egoizmą, tai yra, jeigu man gerai, vadinasi ir kitiems gerai, nes kai man gerai, aš stengiuosi pats daryti gera ir t.t. Nes jeigu man blogai, kaip galiu daryti ką nors gera? Jeigu man blogai, aš nirštu, skleidžiu nuodus ir teršiu save bei aplinką. Gal vis dėlto tikrasis sąmoningumas mus aplanko tiktai tada, kai mums blogai, o mes vis tiek norime daryti gera? Kad ir kaip būtų, tie vandens parkai – šėtono pramanas šioje žemėje.
Galiausiai neištvėręs pasikalbėjau apie tai su krikščioniškos filosofijos atstovu, paklausiau, ne, nieko aš neklausiau, pamenu, tik skundžiausi ir priekaištavau:
- Bepigu tiems jūsų šventiesiems, kurie sėdi vienuolynuose. Bepigu jiems daryti gera, bepigu nedaryti nuodėmių! Nei jiems valčių atiminėti iš moterų, nei persigerti, nei persivalgyti, nei pagadinti orą svečiuose. Ten, aprūkusioje celėje, ir aš galėčiau būti šventas.
- Kiekvienam savas kelias, - atsakė jis. - Vieni pašaukti gyventi vienuolyne, kiti – pasaulyje.
Ir pasimokyk iš jų ko nors.
Papasakojau apie tai budistui. Jis patylėjo, nusišypsojo.
- Ir ko gi tu nori? – paklausė.
- Noriu būti doras, bet nebūti apsišikėlis.
- Ir ką darai?
- Kenčiu.
Jis tylėdamas paėmė plytgalį, susirado netoliese gulintį akmenį ir ėmė trinti tą plytgalį į akmenį.
- Ką darai? - paklausiau. Klausiu, o jau žinau, kad jis rengia man kiaulystę.
- Mėginu padaryti iš plytos veidrodį.
- Kvailystė, - pasakiau. – Gali trinti kiek nori, veidrodžio nepadarysi.
Kalbu, o ir vėl jau žinau, kad čia kokia nors sumauta alegorija.
- Taip, - sutiko jis.
- Vadinasi, toks tavo atsakymas?
Jis numetė plytgalį ir nuėjo.
Kaip jie visi užknisa, tie pasaulio romieji ir išmintingieji. O tu stovėk su gumine valtimi dantyse ir naikink pilkąsias smegenų ląsteles neaiškiais atgailos ir gėdos nuodais. Eisiu ir tyčia padarysiu iš plytos veidrodį.