Į Lietuvą dalyvauti užsienio politikos strategų diskusijoje
atvykęs ekspertas teigė, kad JAV inicijuota „perkrovimo“ politika
nedavė tokių rezultatų, kaip tikėtasi.
Nepakankamai finansuodama krašto
gynybą, Lietuva kenkia ir taip silpstančiam transatlantiniam
bendradarbiavimui, sako JAV analitikas Ianas Brzezinskis.
Interviu naujienų agentūrai BNS politikos strategas taip pat
teigė, kad Lietuva turi pagrindo nerimauti dėl Rusijos, kuri
gręžiasi nuo demokratijos ir stiprina karines pajėgas regione.
- Vladimirui Putinui paskelbus apie planus grįžti į Kremlių, Lietuvos premjeras Andrius Kubilius pareiškė, kad perkrovimo politiką reikia padėti į stalčių su užrašu “naivios svajonės, pasibaigusios“. Ar sutinkate, kad prezidento Baracko Obamos perkrovimo politika žlugo?
- Žlugimas yra per stiprus žodis. Tačiau ši politika
nesukūrė iš esmės naujų santykių tarp Rusijos ir Vakarų, tarp
Rusijos ir Jungtinių Valstijų.
Dėl to gaila, nes yra daug potencialo abiem šalims spręsti
bendrus iššūkius. Problema ta, kad V.Putinas neatsilygino tuo
pačiu. Jis nebendradarbiauja tokiais svarbiais klausimais kaip
Iranas, jaučia praeičiai nostalgiją, kuri apima Rusijos
viešpatavimo artimiausioje periferijoje viziją. Tai neatitinka
kaimyninių šalių teisių būti suvereniomis valstybėmis,
neatitinka euroatlantinės bendruomenės interesų. V.Putino stilius
išlieka konfrontacinis.
Nemanau, kad perkrovimas buvo sėkmingas. Tai akivaizdu matant,
kad Rusija šiandien yra mažiau demokratiška šalis nei buvo prieš
ketverius metus.
- Ar Lietuva turėtų nerimauti dėl šios Rusijos nostalgijos praeičiai ir tokio elgesio su kaimynais?
- Lietuva turi rimtą pagrindą būtų sunerimusi, tačiau
neturėtų skleisti panikos. Apmaudu, kad Rusija skiria tiek pinigų
gynybos biudžetui stiprinti karines pajėgas regione dėl
priežasčių, kurios nelabai suprantamos. Galbūt taip siekiama
įbauginti kaimynus.
Tokios politikos priežastys glūdi praeityje, nostalgijoje
praeičiai.
- Tačiau kai kurios šalys nepatenkintos ir dėl to, kad, jų nuomone, nugarą Europai, posovietiniam regionui atsuka JAV, kurios pasirinko kitus prioritetus.
- Man kelia nerimą, kad pradeda irti tai, ką vadinu
transatlantiniu sandoriu, susiformavusiu po Šaltojo karo. Jo esmė -
JAV realiai lieka įsipareigojusios Europos saugumui, o mainais Europa
pasirengusi dirbti su JAV sprendžiant globalius klausimus. Tam tikru
mastu matėme šio transatlantinio sandorio išraišką, kai
europiečiai stovėjo kartu su Amerika Afganistane, o amerikiečiai
išlaikė pajėgas Europoje.
Bet šiandien abi pusės silpnina savo įsipareigojimus šiam
susitarimui. Tai rodo B.Obamos administracijos paskelbta nauja gynybos
strategija ir europiečių nesugebėjimas išlaikyti gynybos
biudžetų, tinkamų veikti su JAV globaliu mastu.
Manau, kad tai nesėkmė, nes transatlantinis ryšys atspindi tiek
regionines, tiek globalias realijas. Verta prisiminti, kad kai JAV
dirba su Europa, o Europa su JAV - esame stipresni kartu. Susiskaldę
ir veikdami atskirai esame silpnesni.
- Lietuva gynybai dabar skiria mažiau nei 1 proc. BVP. Kokias pasekmes tai gali turėti?
- Lietuva daro klaidą, skirdama mažiau nei 1 proc., ji turėtų
siekti 2 proc. Puikiai suprantu, kad taupymo metu apkarpymai yra
būtini. Tačiau apmaudu, kad nėra ilgalaikio plano, kaip vėl
padidinti gynybos finansavimą iki 2 proc. Pavyzdžiui, Jungtinė
Karalystė taip pat mažina išlaidas, bet, kiek žinau, yra
vienintelė Europos šalis, kuri planuoja, kad gynybos biudžetas iš
pradžių sumažės, bet paskui vėl išaugs. Priimtas politinis
įsipareigojimas dėl realių biudžetinių tikslų ateityje, kuriuose
numatomas gynybos biudžeto augimas. Taip turėtų būti ir Lietuvoje.
Jei Lietuva nedemonstruoja įsipareigojimo padidinti išlaidas
gynybai, tai prisideda prie transatlantinio ryšio nykimo.
- Kuo svarbios yra JAV karinės pajėgos Europoje? Kaip vertinate B.Obamos administracijos planus šioje srityje?
- Amerikos karinis buvimas Europoje pirmiausia svarbus tuo, kad
tai yra realus mūsų, kaip NATO narės, įsipareigojimas. Mūsų
pajėgų dislokavimas Europoje pabrėžia mūsų įsipareigojimą
pagal penktąjį straipsnį.
Antras argumentas, kuris dažnai ignoruojamas, yra tas, kad mūsų
karinis buvimas pagerina sąveiką, būtiną tarptautinėms
operacijoms. Mūsų pajėgos Europoje treniruojasi kartu su Europos
sąjungininkais. JAV mažinant pajėgų struktūrą Europoje, mažėja
galimybė vykdyti tokias treniruotes. Iš JAV perspektyvos, mūsų
pajėgų buvimas yra pajėgų multiplikatorius, nes mūsų pajėgoms
dirbant su Vokietijos, Lenkijos, Lietuvos, Italijos, Ispanijos
pajėgomis, atsiranda pajėgos, kurios gali dirbti su Jungtinėmis
Valstijomis kitose pasaulio vietose.
Manau, kad darome klaidą, mažindami karinį buvimą Europoje.
- Ar matote galimybių, kad NATO ir Rusija susitartų dėl priešraketinės gynybos?
- Nesu optimistas dėl persilaužimo JAV ir Rusijos, NATO ir
Rusijos bendradarbiavime priešraketinės gynybos srityje. NATO ir
JAV priešraketinės gynybos programoms Rusija prieštarauja ne dėl
techninių, o dėl geopolitinių priežasčių. Kremliui labai
nepatinka, kad JAV išplėtė karinį buvimą Vidurio Europoje, o
ypač priešraketinės gynybos elementai, kurie planuojami Lenkijoje
ir Rumunijoje.
Dabar jie nemato jokio reikalo bendradarbiauti priešraketinės
gynybos srityje, nes ši realija nepasikeis. Manau, kad tai rusų
klaida, nes, jei galima taip sakyti, transatlantinės priešraketinės
gynybos traukinys jau palieka stotį. Ir kuo ilgiau Rusija atidėlios
bendradarbiavimą su NATO, JAV dėl transatlantinės priešraketinės
gynybos, tuo mažiau galimybių ji turės dalyvauti viename iš
svarbiausių karinių procesų transatlantinėje bendruomenėje
artimiausią dešimtmetį.
--------------
I.Brzezinskis yra vyresnysis bendradarbis Tarptautinėje saugumo
programoje ir dirba Atlanto tarybos strateginėje patarėjų grupėje.
Pirmosios George W.Busho kadencijos metu jis
dirbo JAV gynybos departamente, kur rūpinosi NATO plėtros,
NATO operacijų klausimais.
Prieš tai I.Brzezinskis septynerius metus dirbo JAV senate. Jo
tėvas Zbigniewas Brzezinskis yra žinomas
lenkų kilmės JAV geostrategas, 1977-1981 metais buvęs prezidento
Jimmy Carterio patarėju nacionalinio saugumo
klausimais.