Kvietė kaimynę aplankyti Rudikę ir devynis jos ką tik išperėtus jauniklius. Pasakojo, kaip jos vyras Vladas, rytą eidamas apie gyvulius, išgirdo kažką silpnai cypsint daržinėje. Pamanė, kad pelės. Bet suklusęs pats sau nusijuokė: gal jau vaidenasi...
Buvo girdėti viščiukų cypsėjimas, bet iš kur? Sausio mėnesį? Nesąmonė, nusprendė šeimininkas, bet ir vėl išgirdęs garsus dar geriau įsiklausė. Cypsėjimas kvietė prie susiglaudusių šieno ritinių, iš po kurių netrukus išlindo išdidi Rudikė, švelniu „kud“, „kud“ kviesdama savo pabiručius.
„Ajetau, iš kur čia jūs?“, – negalėjo atsistebėti šeimininkas ir suskubo kviesti žmoną: ką gi dabar daryti, kur juos dėti žiemos vidury?
Svarstydami prisiminė, kad jau senokai pasigesdavo Rudikės vištų būryje, manė, kad laputė bus nunešusi. O ji, matai, kantriai susidėjo kiaušinius ir išperėjo šeimyną...
Na, jei Dievas davė, negi išmesi? – atslūgus nuostabai pradėjo galvoti, ką daryti. Juk maži cypsiukai mėgsta šilumą. O jei ta žiema vis tiek ateis, tai ir visai bus šalta, daržinėje nepaliksi. Nusprendė Rudikę su vaikučiais įkurdinti viralinėje. Ten verda, pliko gyvuliams pašarus, ten kūrenasi ugnelė, tai ir Rudikės vištukai nesušals. Pabėrė lesalų, įpylė vandens. Rudikė – labai rūpestinga mama: pamačiusi nepažįstamus ar smalsaujantį šuniuką Marlį, artinasi pažeme išskleidusi sparną. Suprask, geruoju nesibaigs. Pasitiki tik savo šeimininkais Janina ir Vladu. Dar jų anūkėle Gabriele.