FIBA paliko Lietuvą “už borto” ir labai supykdė krepšinio pasaulio elitu save laikančius lietuvius. LFK vadovas M.Balčiūnas baisėjosi, kad FIBA nemąsto apie sportą, rinktines, žaidėjus, kad politika tapo svarbesnė už krepšinį.
Iš tiesų, FIBA sprendimas aiškiai politinis, su tuo sunku nesutikti. Tačiau FIBA - ne pirma ir ne vienintelė organizacija, kuriai žaidėjai ar sportas mažiau svarbūs nei politika ir pinigai.
Pastaruoju metu pripažįstama, kad sportas ypač komercializuotas. Niekas tiksliai nežino, kaip tai vertinti: teigiamai, neigiamai, kaip neišvengiamybę ar artėjimą prie kažkokios ribos, kurią peržengus viskas bus kitaip.
Politiniu įrankiu sportas yra senokai. Kaip sakoma vienoje reklamoje, kartą paragavęs negali sustot. Pavyzdžiui, 1980 m Maskvoje vykusiose olimpinėse žaidynėse nedalyvavo JAV, o jau 1984 m Los Andžele olimpinėms žaidynėms teko verstis be sportininkų iš SSRS. Šaltasis karas įsisuko į sporto pasaulį, matyt, nepaklausęs sportininkų, ar jie to nori.
Tačiau tokios politikos atgarsiai sporte bent jau suprantami sveiku protu. Taip pat, kaip suprantama, kad Antrasis pasaulinis karas sužlugdė net dvi olimpiadas. Tačiau politinė valia vasaros olimpines žaidynes dovanoti Kinijai ne visiems suprantama. Ar tinka rengti olimpines žaidynes šalyje, kurioje pažeidinėjamos žmogaus teisės, kurios režimo niekaip nepavadinsi demokratišku ir laisvu?
Bet politikoje, kaip žinia, įvarčiai mušami ne į vienus vartus. Todėl skeptikams lieka gūžčioti pečiais, kai Pekinas džiūgauja surengęs sporto fiestą arba, pavyzdžiui, atsisakyti dalytis džiaugsmu ir tuo parodyti savo politinius įsitikinimus. Taip padarė prezidentas V. Adamkus, nevykdamas į Pekino olimpinių žaidynių atidarymą.
Ne visiems patiko, kad Šiaurės Korėjos futbolininkai gali dalyvauti pasaulio futbolo čempionate. Atrodytų, kad kažkam turėjo ateiti į galvą, jog vienoje žiauriausių pasaulio šalių tos šalies sportininkams nesėkmingas pasirodymas geruoju nesibaigs. Bet apie tai niekas negalvojo. Šiaurės Korėjos futbolo rinktinė dalyvavo, o tada visi pasimėgaudami su užuojautos gaidele spėliojo, ką pralaimėjusios komandos treneriui ir žaidėjui padarys valdžia tėvynėje. Šį kartą, kiek rašė spauda, treneris lyg atsipirko darbu statybose bei visuotinu išgėdinimu ir pasmerkimu, nors grėsė pavojus ir jo gyvybei.
Tai kiek, kokios ir kada politikos turi ir gali būti sporte?
Norint atsakyti į tokį klausimą pirmiausia reikėtų pabandyti suprasti politikos ir sporto sąlyčio taškus. Kodėl, pavyzdžiui, Lietuvos krepšininkus, grįžtančius iš čempionato, pasitinka išsirikiavę šalia raudono kilimo mūsų įžymiausi politikai? Ar todėl, kad jiems labai patinka krepšinis ir jie džiaugiasi pergalėmis? Ar jie siekia pelnyti politinių „taškų“? O gal tiesiog yra įsitikinę, kad politikams privalu pagerbti sportininkus?
Tarkim, kad jiems nuoširdžiai patinka krepšinis, bet argi įmanoma, kad nei vienam politikui nepatinka jokios kitos sporto šakos, nes ir kitų sporto šakų sportininkai parskrenda į Lietuvą su medaliais. Bet politikų ten su žiburiu nerasi.
Futbole irgi pasitaiko labai kuriozinių situacijų. Žaidžiant Lietuvos futbolo rinktinei politikų veidų stadione negausu. Bet kai kažkam užkliuvo, kad Lietuvos futbolo rezervinė rinktinė planuoja skristi į Grozną žaisti su Rusijos rinktine, kilo diskusijos ir nepasitenkinimas tarp politinio elito ir daugelis būtinai šiuo klausimu jautė pareigą pasisakyti, nes juk svarbu pademonstruoti savo politinius įsitikinimus.
Lygiai tą patį žaidimą žaidžia ir rusai. Kam rusams kviestis lietuvius žaisti futbolo į Grozną? Atsakymas vėl toks pat – politika.
Taip ir gyvena sportininkai: greta politikos, su politika arba tiesiogiai dalyvaudami politikoje. Tuo tarpu sporto vaidmuo pačiame sporte palengva mažėja. Esu įsitikinusi, kad daugelis, kuriems rūpėjo, kad Lietuvos futbolo rinktinė nevažiuotų į Grozną, net nežino kaip jie ten sužaidė. Jiems pagrindinė ir vienintelė kova prasidėjo ir baigėsi dar lėktuvui nepakilus.
Keli pavyzdžiai iš Lietuvos tik parodo, kad situacija Lietuvoje niekuo nesiskiria nuo situacijos pasaulyje. Dabar FIBA pademonstravo, kaip jie supranta krepšinį, tačiau lygiai tą patį daro, pavyzdžiui, UEFA. Lietuvoje gal nebuvo atkreiptas ypatingas dėmesys, bet 2018 m pasaulio futbolo čempionatas vyks Rusijoje, o 2022 m – Katare.
Visi supranta, kad tokie sprendimai politiniai ir ekonominiai, tačiau su tokia realybe taikytis labai sunku, jei sugebi mąstyti sportą atskirdamas nuo politikos ir ekonomikos. Katare futbolininkai bus gerai pakepinti vasaros kaitroje, daugelis sirgalių galės tik pasvajoti ten nuvykti, o sportininkų delegacijoms tai kainuos beprotiškus pinigus. Taip pat niekas neabejoja, kad Rusijoje kainos pasieks tokį lygį, jog čempionatą gyvai išvysti galės nebent iš Kataro ir pačios Rusijos atvykę turtuoliai.
UEFA tai puikiai supranta, bet aiškiai parodo, kad tai jiems visiškai nerūpi, nes jie skaičiuoja savo pinigus ir daro savo politiką, kuri ne visada tokia, kokios norėtume. Lietuvoje irgi ne visiems patinka tokia politika, kai visas dėmesys ir pinigai skiriami krepšiniui diskriminuojant kitas sporto šakas. Daug kam nepatinka, kad mėgėjiškam, masiniam sportui dėmesys menkas, bet norint kažką keisti reikia keliauti į politiką ir daryti savo politiką.
Taigi, gerai pagalvojus politika sportą išnaudoja, juo manipuliuoja ir kitaip gadina. Vadinasi, vienintelis būdas kaip nors apsitvarkyti sporto pasaulyje - skubiai atskirti sportą nuo valstybės, panaikinti visas nacionalines rinktines, niekada ir jokiose varžybose nenaudoti valstybių vėliavų ir himnų. Skamba kaip pokštas, akibrokštas ar nevykęs nusišnekėjimas, tačiau tereikia pabandyti įsivaizduoti tokį sporto pasaulį ir jis pasirodytų labai patrauklus.
Pagaliau politika su sportu ir nedera pačia savo esme. Sportas su politika panašūs nebent tuo, kad kartais būna nenuspėjami.
Bet kol varžybose plevėsuos nacionalinės vėliavos, jausmus aitrins rankos, spaudžiamos prie krūtinės skambant nacionaliniams himnams, kol sportininkai pasakos, kaip viską savo gyvenime daro dėl tėvynės, tol bus labai patogiu įrankiu politinio pasaulio sportininkams.
Sporto paskirtis yra vienyti, varžytis su priešininku ir kovoti su pačiu savimi, palaikyti gerą fizinę būklę ir pailsėti nuo emocinių ir protinių sunkumų. Todėl labiausiai reikia skatinti mėgėjišką sportą, vaikų ir suaugusių fizinį aktyvumą. Kartais tokių balsų pasigirsta, tik nelabai garsiai ir nelabai jie girdimi. Su tokiais galingais varžovais, kaip politika ir komercija sportas nepajėgus kovoti ir nugalėti.