Ūkininkų sąjungos Rokiškio skyriaus būstinėje krūvon susispietę ūkininkai rodo krūvas raštų, išsiuntinėtų įvairioms instancijoms, atsakymus, kurie nieko gero nepraneša, ir viltingai klausia: kam dar galime išsisakyti? Tik Aukščiausiajam danguje?
Nors ir neteisinga, bet teisėta
Ūkininkai Rytis Piskarskas, Dalia Lūžienė, Virginijus Andrikaitis, Linas Kulys ir Tomas Jarušauskas rėžia be užuolankų: vyksta šiuolaikinis išbuožinimas, mus, dirbančius žemę, stumia, varo šalin nuo jos ir atiduoda mūsų įdirbtus laukus veltėdžiams. Parduoda valstybės žemę kitiems, tik ne mums, ją dešimtmečius puoselėjantiems, tvarkantiems, saugantiems. Tai leidžia įstatymai, mums taip aiškina. Ir dar paguodžia: nors taip ir neteisinga, bet tai teisėta. Įsiklausykite, juk tai skamba absurdiškai... Mes netgi gintis, ieškoti teisybės negalime.
Vyriausybės nutarimu, nuo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nebepriimami prašymai pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę. Argumentas valdininkų paprastas: prašymų prisikaupė tiek, kad nebeužtenka valstybės žemės. Taigi kol bus suformuoti žemės ūkio paskirties sklypai ir sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys su pareiškimus pateikusiais asmenimis, naujų pretendentų nepageidaujama, tegu jie palaukia.
„Negalime laukti, - sako Kamajų seniūnijoje ūkininkaujantis Virginijus Andrikaitis. - Kol mūsų prašymai nepriimami, kitiems pirkėjams rengiami dokumentai ir formuojami sklypai su didžiausia skuba, net dūmai rūksta. Sklypai matuojami ne kažkur pakrūmėse, pelkynuose, o nugriebiami „kąsniai“ mūsų dirbamų laukų viduryje, greta mūsų sodybų, lyg pasityčiojimui“.
Namas mano, balkonas - kito
Kyla paprastas ir logiškas klausimas: kodėl ūkininkai nepateikė anksčiau prašymų pirkti valstybės žemę, dabar neturėtų vargo.
„Rašėme, ir ne po vieną prašymą. Užfiksuoti yra mūsų norai, žemėtvarkininkų pradėti formuoti sklypai. Bet ne visam pageidaujamam plotui, mat laisvos žemės ne visur būta. Tik mums apie tai nepranešta. Vylėmės, kad tai, kas parašyta ir prašyta, galioja, kol mes kitokio prašymo nepateikiame. Pasirodo, ne taip yra: kas pribėga prie žemėtvarkininko paskutinis, to pirmenybė, tas ir gauna...“ - tikina ūkininkai.
V.Andrikaitis siūlo pamąstyti analogijomis, kaip atrodytų tokios situacijos kitose gyvenimo srityse.
Tarkime, stoja jaunimas į aukštąsias mokyklas, vietų yra tam tikras skaičius ir tiek tepriima studentų. Kam vargintis kitiems? Argi ne absurdas būtų, o štai žemės ūkyje toks absurdas parodomas kaip racionalus sprendimas. Tegul skelbia laisvos žemės aukcionus. Bet ne, pasirenkamas kitas būdas. Toks pavyzdėlis: aš turiu butą, o mano balkoną pasiima atėjūnas. Nesvarbu, kad jam nepatogu, kad gaus laipioti kopėčiomis ar prašytis įleidžiamas per mano kambarius. Kam jam toks nepatogumas? Manau, jis turi kėslų išvaryti mane, priversti parduoti turtą jam... Svarstyti galima įvairiai. Tai panašu į „Trojos arklį“, kuriuo į planuojamą užgrobti teritoriją slapčia patenka priešininko kariauna. Kai jau bus įkelta koja, lengviau bus laimėti konkurenciją.
Kas ūkininkus verčia taip galvoti, kodėl čia įžvelgiama piktadarystė?
Rokiškėnai ūkininkai atsako beveik choru: formuojami parduoti sklypai yra mūsų laukų viduryje, netoli sodybų. Pleištais išskaidoma mūsų dirbama žemė!
Štai į Lino Kulio dirbamus laukus kėsinasi du pirkėjai, jis netektų 12 ha žemės. Ūkininkų Stasės ir Virginijaus Andrikaičių žemė transformuojama į miškus. Rytis Piskarskas, vienas didžiausių šalyje daržovių augintojų, augina 440 ha daržovių, sėja 210 ha javų. Iš jo nuomojamų plotų jau suprojektuoti 4 ha kitam pirkėjui, kuris ten negyvena, iki nuomininko namų gal tik kokie 500 metrų, pasak ūkininko, tas naujakurys juodo darbo nematęs, baltarankis.
Kamajų seniūnijoje ūkininkaujantis Stanislovas Šeškas dirba
143 ha, iš jų 65 ha nuomojasi iš valstybės. 2005 m. yra parašęs prašymą pirkti 85 ha žemės. Dalis jam suprojektuota, pažadėta likusią formuoti vėliau. Ūkininkui belaukiant, 3 ha jau atiduoti kitam pirkėjui, dar 7 ha žadama nugnybti. Taigi į rokiškėnų ūkininkų valdas įsisuko žemės supirkėjai, beje, tie patys asmenys pretenduoja pirkti visur, kur tik prieina, ir nieko bendro neturi su žemės ūkio gamyba, kaimo plėtra ir gerove. Dar ir dėl to darbštūs ūkininkai jaučiasi paniekinti ir įskaudinti.
Gresia bankrotai
Dar sudėtingesnė situacija klostosi kai kuriems jauniesiems ūkininkams. Tomas Jarušauskas rėžia be užuolankų:
„Esu stumiamas į bankrotą. Nuo 2005 m. perėmiau tėvų ūkį, nuomoju 250 ha valstybės žemės. Turiu ekologinį ūkį, pieno ir mėsinių galvijų fermas. 2008 m. parašiau prašymą pirkti 300 ha valstybės žemės. Suprojektavo man 217,72 ha, likusi dalis paliko laukti, kol atsilaisvins daugiau žemės. Bet man apie tai niekas nepranešė, sužinojau atsitiktinai, kai buvo atliekami geodeziniai matavimai. 63 ha, kurių man neduoda pirkti, yra deklaruoti ir sertifikuoti kaip ekologiniai, gaunu už juos išmokas. Netekęs šių plotų, turėsiu grąžinti visas išmokas už trejus metus. Vykdau projektus, esu įsipareigojęs nemažinti žemės plotų, jei to nepadarysiu, būsiu priverstas grąžinti ir projektų lėšas. Tai jau ūkio žlugimas, bankrotas.
Ūkininkas neslepia patiriantis ir žeminantį supirkėjų spaudimą, grasinimus, esą ko čia spurdi, keli triukšmą, vis tiek tą žemę mes nupirksime.
Skaudžiai ir piktai apie susiklosčiusią padėtį kalba ir Dalia Lūžienė. Jos sūnus Dainius dirba 160 ha žemės. Laiko 400 veislinių avių ir 30 karvių. 2006 metais jaunasis ūkininkas paėmė 950 tūkst. Lt paskolą banke, nusipirko iš kito ūkininko ūkį. Pastarasis buvo išsinuomojęs iš valstybės 105 ha žemės, tą plotą perėmė naujasis savininkas. Ir štai paaiškėjo, kad iš minėto ploto 75 ha jau atmatuoti dviem ponaičiams. Jaunasis ūkininkas ir jo avys lieka be ganyklų, krinka visas ūkis. Bet kam tai rūpi?..“
Ūkininkų sąjungos Rokiškio rajono skyriaus pirmininkas Vytautas Šlikas neslepia apmaudo:
„Vienintelis rajone avininkystės ūkis žlugdomas, smaugiamas, naikinamas kaimo gerovės pagrindas, dingsta darbo vietos. Iš neapykantos savo valstybei ar visiško neišmanymo tegali gimti sprendimai, paniekinantys dirbantį žmogų“.
Ūkininkai Lūžos bando nepasiduoti, ne tik garsiai kalbėdami apie problemas, bet ir teisiškai ginasi.
Praėjusių metų lapkritį Panevėžio apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėtas jaunojo ūkininko D. Lūžos skundas, kuriuo prašoma panaikinti žemėtvarkininkų sprendimus parduoti jo nuomojamos žemės sklypus dviem pirkėjams. Teismas skundą patenkino, tačiau Nacionalinė žemės tarnyba teismo sprendimą apskundė Vyriausiajam administraciniam teismui. Taigi nežinia tęsiasi, visi laukia galutinio sprendimo. D. Lūžienė parodo teismo sprendimo citatą:
„Pareiškėjas, būdamas suinteresuotas pirkti žemę, privalėjo būti rūpestingas ir atidus bei domėtis vykdomu žemėtvarkos projekto tęstinumu“...
Mes, ūkininkai, dirbame, tikrai pristingam laiko popieriams tvarkyti, įstatymams studijuoti. Patys kalti. Bet sakykite, kyla klausimas, kuo suinteresuoti yra valdininkai, Žemės ūkio ministerija, toji Nacionalinė žemės tarnyba... Ar vienintelis ir svarbiausias jų uždavinys – įvairiausiais būdais stengtis apsunkinti ūkininko gyvenimą? Ne padėti, paremti, patarti. Viešai juk džiaugiamasi, kad žemės ūkis yra ekonomikos garvežys, tempia iš krizės visą šalį. Valstybė stoja prieš ūkininką, kurio yda ta, kad jis nori dirbti, išgyventi.
Ūkininkai mąsto
„Tai neįtikėtina, ūkininkai ne tik dirba, bet ir mąsto“, - taip atslūgus pokalbio įtampai juokavo rokiškėnai.
Mąstyti juos skatina valdžios požiūris. Jį išskaitėme ūkininkams atsiųstuose formaliuose įvairių instancijų raštuose. Iš Lietuvos Prezidento kanceliarijos atskriejo padėka ūkininkams už iniciatyvumą ir žinia, kad Žemės ūkio ministerijoje sudaryta komisija iškeltoms problemoms spręsti. Komisija Rokiškio rajone jau lankėsi, keturios jaunos žavios moterys, jų išvadų dar nėra. Žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas, išstudijavęs ūkininkų prašymą dėl nuomojamų valstybinės žemės sklypų pirkimo, atsakė aiškiai: Vyriausybė priėmė sprendimą nebepriimti prašymų pirkti valstybės žemę, o žemės ūkio ministras pagal kompetenciją negali pratęsti termino ūkininkams teikti savo prašymus...
Rokiškėnai ūkininkai Dalia Lūžienė, Rytis Piskarskas, Virginijus Andrikaitis, Linas Kulys, Tomas Jarušauskas sėdėjo, tylėjo, stebėjosi: prezidentė, ministras nieko pakeisti negali. Kas tada gali, kas turi valią? Ar tas vaikinas, kuris ateina pas ūkininką į kiemą ir sako: ša, ko spurdat, jūs nieko nepasieksite?..