Tik prieš tai įsikalkite galvon buvusio šoumeno Arūno kadaise išsakytą taiklią N.Gogolio mintį, kad nereikia pykti ant veidrodžio, jei snukis kreivas. Taigi, kreivasnukiai, jūsų tikslas pasiektas: vis dažniau žmonės žvengdami arba raudodami ir raudonuodami jūsų anoniminius komentarus aptarinėja draugų rate, garsiai cituoja socialiniame tinkle ar net iškelia bylas.
Aišku, žiniasklaida ir visuomenė kuo puikiausiai išgyventų be jūsų pamazgų, bet su jomis – vis smagiau. Užtat prisirpo metas jus visus, didesnius ar mažesnius ligonius, pagal tam tikrus simptomus patalpinti į diagnozių kolbeles, kad būtų aiškumas.
Tiesą sakant, iš pradžių skeptiškai vertinau kolegos Andriaus Užkalnio pastebėjimą, kad komentarai įkvepia. Bet išanalizavus jūsų mintis, pūpsančias po kai kuriais skaitomiausiais savo bei kolegų straipsniais, man jos tapo maloniu atradimu. Sykiu atėjo išvada, kad purvą ant beveik visų iš eilės pila tie patys isterikai bei tryzniai ir tik vienas kitas atsitiktinis praeivis.
Taigi, ir suskirstyti jus – vieni niekai, nes jūs visi – kaip viena suminkyta masė: esate labiau panašūs nei skirtingi. Daugumą jūsų sieja tie patys bruožai ir psichologiniai reiškiniai.
Antai itin dažnas klinikinis atvejis, kai jūsų komentarų turinį lemia toks dalykas, kuriam įvardyti žmonių sielų specialistai sugalvojo labai įmantrų terminą – „projektavimas“, kiti tai vadina prožektavimu. Čia galima prisiminti liaudies išmintį: kas sako ant kito, tas pats ant savęs pasisako. Tai reiškia asmeninių savybių perkėlimą kitam bei polinkį kitus vertinti pagal save.
Pavyzdžiui, kai humoro ar ironijos nestingančiame straipsnyje jūs įžvelgiate pagiežą, o žurnalistą ar jo pašnekovą laikote įžūliu, piktu žmogumi (ar net antžmogiu), nejautra, idiotu, debilu, tai galima įtarti, jog patys tokie ir esate.
Be to, kasdienybėje jūs būnate užspaustos, po kieno nors padu tupinčios pilkos pelytės. Todėl atsigriebiate kitus bjaurodami ir įžeidinėdami pasislėpę po zosių, padlų, Aš ir kitais nuvalkiotais vardais.
Tačiau esti ir dar viena labai paprasta priežastis, dėl kurios giliai įsižeidžiate ir išliejate pyktį: jūs plūstatės ir ore kumščiuojatės viso labo dėl to, kad parašytuose žodžiuose atpažįstate save, bet nesugebate į savo ydas ar silpnybes pažvelgti iš šalies ir su šypsena.
Jūs paprastai nesuprantate, kad ten išvydote savo pačių paveikslą, bet pasąmonė tai jaučia, užtat iš jos gelmių ir išsiveržia visa bjaurastis padrikai sudėliotų piktų tauškalų pavidalu: „Kažkokia pacankė man nenurodinės, kaip turiu gyventi!“... Ir, susitapatinę su socialiniais personažais, net pradedate vaikiškai teisintis: „Autorius nusišneka, gyvenu visai ne taip, kaip jis čia rašo“, „Visai aš ne prostitutė!“, „Pats jis runkelis...“
Savo neadekvačią reakciją į kritiką ar neglostančią tiesą mėgstate išreikšti ir mėgindami sumenkinti straipsnio autorių ar jo kalbinamą kokios nors srities specialistą – tam dažnai atspirties tašku pasirenkate amžių ir išsilavinimą, matyt, iš pavydo, kad tas žmogus yra už jus jaunesnis ir labiau išsimokslinęs: „Vaikeli, nieko tu gyvenime dar neišmanai...“, „Nusivalik piena nuo lupu, o tada rašik berašti tu“, „pirma baik mokslus, o tada rašinėk į nacionalinį dienraštį“, „mergužėle/bernužėli, kiek tau metų, kad sau leidi taip kalbėti?“
O menkinančių banalybių dugnas būna pasiekiamas, kai pradedate cituoti marketingo tikslais sudievintą gyvąjį klasiką: „Jei gali nerašyti, nerašyk“. Ne ką mažiau nuvalkioti ir kaltinimai grafomanija, prostitucija bei atėjimu į redakciją per lovą. Arba, dar geriau, per pinigus – esą turtingas tėvelis pamokėjo laikraščio vadams ir pas juos užsisakė reklamą aukščiausiais tarifais, kad šie leistų išpaikintai dukrelei (arba sūneliui) pasireikšti.
Pasitelkę anoniminę drąsą, žmones ir jų darbus juodinate ir kitaip, nė nepagrįsdami savo įsiūčio: „šeštoko klasės lygio rašinėlis“, „eilinė tryda“, „nusileido autorė iki savo herojų lygio“, „autorius tiesiog plaukia paviršiumi“, „ko apsirūkęs šitą rašliavą sukurpei?“
O kvailiausių purvinų komentarų kolekcijai galima būtų priskirti tokio tipo šlamštą: „Matosi, kad autorius čia su visais ginčijasi rašinėdamas iš skirtingų ip“.
Įdomiausia ne tai, kad manote, jog žurnalistai, kaip ir jūs, neturi ką veikti darbo metu kaip tik lakstyti nuo kompiuterio prie kompiuterio, iš vienos interneto kavinės į kitą ir lodytis su jiems prieštaraujančiais anonimais. Įdomiau tai, kad per komentarus atsiskleidžia jūsų varguoliška pasaulėžiūra.
Jums visavertė, dvasinę pilnatvę užtikrinanti veikla tik ta, kuri jums būtų priverstinė, nuobodi, įsprausta į griežtus laiko rėmus ir nieko bendra neturinti su saviraiška bei pomėgiais. Jūsų požiūriu, dirbti širdžiai artimą, kūrybinį darbą yra nepadoru.
Tai puikiai iliustruoja internetinėje erdvėje aptiktas ne vienam autoriui skirtas patarimas, kuris skamba iš esmės taip: „Eik susirask kokį padorų tikrą darbą, bet kas tave samdys valstybinėje tarnyboje, tai kas tau belieka tik rašinėti kliedesius.“
Pastarasis komentaras primena vienos mano buvusios mokytojos reakciją, kai jos paklausta, ką dabar veikiu, atsakiau, kad rašau. Tuomet ji perklausė, ką dirbu. Patikslinau, kad rašau straipsnius ir neseniai išleidau knygą apie Kiniją ir Tibetą. O ji mestelėjo tarsi juokais, tarsi šiek tiek rimtai: „Ai, tai rašymas – anoks čia darbas...“
Na, bet grįžkime prie jūsų banalybių. Susireikšminę jūs stengiatės kažką skelti originaliai ir taikliai, bet išeina kaip visada. Pavyzdžiui, kai prie apžvalgų, komentarų žanro ar literatūrinio pobūdžio tekstų rašote: „Tegul autorius savo nuomonę pasilaiko sau“, „O kur antros pusės nuomonė?“
Žinokite, atsiskleidžiate kaip tikri neišprusėliai, jei nuoširdžiai esate įsitikinę, kad rašantis žmogus neturi teisės išdėstyti ir pagrįsti asmeninės nuomonės. Tiesą sakant, jei autorius pradėtų akivaizdžiai mėtytis požiūryje bei vertybėse ir pats sau prieštarauti, tai tada tikrai ne žiniasklaidoje jam vieta būtų, o įstaigoje, kur garsiai diskutuoti su protingu žmogumi, t.y. pačiu savimi, – įprasta.
Bet bene populiariausia etiškos žurnalistikos ekspertais save laikančių pikčiurnų pastaba, kad „straipsnis užsakytas“ arba „straipsnis nupirktas“. Patikėkite, tai taip kvailai prašauna pro realybę, kaip ir papezėjimai, kad tokį rašinėlį parašyti privertė stambios šešėlinės jėgos – tarsi autorius valdytų despotai prievartautojai, už kurių valios nevykdymą grėstų kankynės.
Žinoma, į dažnai pasikartojančių nevykėliškų komentarų konteinerį patenka ir tokios šiukšlės kaip „eilinė provokacija“ ir „matosi, kad šiuo straipsniu siekiama reitingų“, esą populiarumo siekti yra kažkas neteiktino, vulgaraus. Arba štai – „kiek tau, mergele/berneli, už šitą straipsnį sumokėjo?“ Atsakymas būtų toks: ne jūsų reikalas – mano honoraras yra komercinė paslaptis.
Čia aptariamai komentatorių menkystų grupelei giminingi ar net tapatūs pseudointelektualai. Tai tokia atmaina visuomenės elitu save laikančių paniurėlių zirzeklių, kuriems gyvenime trūksta dėmesio arba drąsos arba ir to, ir to, todėl juos siutina kitų išsakoma kritika ar nemadinga nuomonė, nebijant, „ką pagalvos kiti“. Inteligentais besipučiantys prisitaikėliai, kurie niekada viešai neišdrįstų pasakyti tai, ką galvoja (jei išvis galvoja), mano, kad aukštas tonas yra tik palaikyti nykiai parašytus straipsnius be pozicijos, be stiliaus.
Pretenzingieji išprusėliai dažnai prikaišioja, kad vien negatyvą varome ir per daug kritikuojame valdžią. Mieli šviesuoliai, ar tik netraukia jūsų atgal į gilų sovietmetį, kai laikraštiena žvilgėjo vien sparnuotais šūkiais ir gražiomis pasakomis apie kompartijos veiklą? Nesvarbu, kad tuo metu mūsų proseneliai gyvuliniais vagonais kratėsi plačiosios Rusijos keliais, vedančiais į Sibiro gūdumas ir konclagerius, svarbiausia – kad žiniasklaida šviesiomis gyvenimo spalvomis žmonėms akis net ne dūmė, o tiesiog švitino.
Dėl tų pačių akių minėtieji inteligentai visada aplinkiniams pabrėžia neskaitą geltonosios spaudos. Bet kas ta geltonoji žiniasklaida, iš kur ji ir kas jai priklauso, jūs atsakyti negalėtumėte ir bemat pasiklystumėte ieškodami jos apraiškų, nes laisvalaikiu labai mėgstate vartyti glamūrinius žmonių žurnalus, o prie populiariuose naujienų portaluose publikuojamų straipsnių palikinėti visokius išskirtinį kultūros lygį spinduliuojančius komentarus: „Šito bulvarinio šūdlaikraščio seniai jau neskaitau“ arba „Niekada neskaitau šito autoriaus rašliavų ir dar kartą įsitikinau, kad jie nieko neverti“. Tik norėtųsi paklausti, kodėl niekada neskaitote, jeigu skaitote? O gal skaitote, bet neskaitote? Ir vis dėlto – skaitote ar neskaitote?
Jūs, intelektualūs nevykėliai, painiojatės ir kitaip, pavyzdžiui, pateikdami kompromituojančius faktus apie žmogų, bet galiausiai paaiškėja, kad ne visai pataikėte. Tatai būdinga ir valdžios įstaigose sėdintiems žemesnių nei vidutiniai gabumų pasiuntinukams, kurių pagrindinė funkcija – internetinėje erdvėje nuteikinėti tautą prieš visuomenės veikėją, kuris kritikuoja jų partijos vadą ar visą grupuotę.
Taigi, prieš kaltindami ar kompromituodami kokį nors asmenį dėl jo korumpuotų ryšių su nusikalstamu pasauliu arba juodų praeities darbelių, bent jau teisingai išnarpliokite jo giminystės ir gyvenimo įvykių mazgus.
Šiems purvų drabstytojams artimi teisiniai neišprusėliai. Tai tokio tipo anonimai, kurie grasina žmogų paduosią į teismą, bet patys savo šmeižikiškais pasisakymais ir grasinimais susidoroti balansuoja ant įstatymų ribos. Pastaruoju metu šios grupės aktyvistų gretas smarkiai papildė garliaviniai paranojikai. Bet verčiau pavartykite Lietuvos Konstituciją, susipažinkite su civiliniu ir baudžiamuoju kodeksu, pasitarkite su gydytoju ar vaistininku, o geriausia – su advokatu.
Probleminius komentarus po savimi palikinėja ir tie prietrankos, kurie negauna arba neduoda, o dar blogiau – kurie ir neduoda, ir negauna. Tai potencijos ir apskritai erotinių sutrikimų turintys kompleksuoti menkystos. Be abejo, jų knibždėte knibžda čia jau aprašytose jautruolių grupėse, bet egzistuoja jie ir kaip grynai savarankiška rūšis.
Ją galima atpažinti iš gašlių užuominų, pavyzdžiui, „aiškiai matyti, kad jai nedapisitas“, „šita kalė buvo mano klasiokė ir mokyklos tualete visiems čiulpė“, „matyt, jam boba neduoda, todėl ir rašinėja tokius briedus“.
Ganėtinai smarkiai išsikerojęs ir pogrupis anoniminių onanistų, kurie dedasi kalbos rūpintojėliais ir spygauja ties kiekviena vieta, kur praleistas koks kablelis. O didžiausią susirūpinimą filologijos fanatikams kelia straipsniuose aptinkamos metaforos, idiomos, svetimybės, žargonai ir naujadarai. Visos tos minties išraiškos mandrybės čia minimo sluoksnio atstovams neįkandamos, todėl varo ir siaubą, ir pasipūtėlišką pasipiktinimą, esą va, žiūrėkite, kokia daugybė kalbos kultūros klaidų palikta rašeivos straipsnyje.
Šiuos kalbažudiškus komentarus įkyriai rašinėja nebūtinai žmonės, turintys filologinį išsilavinimą, ne visi juk tokie, o paprastai tie susireikšminę ypatos, kurių smegenėlės per skystos, kad sugebėtų susitelkti į aprašomos problemos esmę ir ją suprasti. Tad tik ir telieka įkyriai kabinėtis prie tokių nereikšmingų dalykų kaip gramatinės ar sintaksės klaidos arba demonstratyviai baksnoti, kad kažkas drįsta nepaisyti saujelės filologijos biurokratų visuomenei primestų gyvą kalbą varžančių taisyklių.
Bet jūs, kalbos puoselėtojai, tikrai nesate tokie pavojingi ir baisūs padarai kaip pikta linkintys anonimai. Tai tokie nuo savo pačių agresijos įsisiautėję išgamos, kurie bet kam, kas viešai pasisako ar pasirodo, linki susirgti vėžiu, patirti kančių, nesusilaukti vaikų...
O patys įkyriausi anoniminiai parazitai tie, kurie yra vaikščiojantys visų čia jau išvardytų simptomų maišai. Šie psichiniai hibridai rašinėja viską, kas čia dar liko nepaminėta. Pavyzdžiui, visus jiems nepatinkančius piliečius išvadina pydarais arba žydais. Taip pat bet kokį viešą asmenį, nepriklausomai nuo to, ar tai būtų krūtinga blondinė, ar koks sunarcizėjęs plikis, prilygina gauruotai beždžionei.
Beždžionybės apraiška galima laikyti ir atvejus, kai žmogus išvadinamas transvestitu. Bet populiariausias ir nuobodžiausias į išvaizdą apeliuojantis komentaras, kad „vien nuo jo/jos snukio mane verčia vemti“.
Čia taip ir norisi pacituoti seną Maroko pasakorių patarlę: galvok apie tai, kas sakoma, o ne apie tą, kuris sako.
Ai, bet kam čia mėtyti perlus kiaulėms? Kokia apskritai buvo prasmė rašyti tokią ilgą odę jums, niršiesiems brudeliams, jei vis tiek uždrėbsite: „Šita neapsiplunksnavusi piemenė nemokys manęs, kaip rašyti komentarus“, „Paskaičiau pradžią ir man užteko“ arba „Pažiūrėjau į autorės intelekto nesužalotą veidelį ir supratau, kad skaityti neverta.“
Tad kadangi straipsnio iki pabaigos taip ir neperskaitėte, o ir šiaip nesikeičiate, galiu dėti galvą, kad ir toliau varysite savo pamazgomis ant kitų ir problemos čia nematysite.