Pirmas priekaištas. Ceremonija bloga, nes Egidijus Dragūnas keikėsi.
“Aš guliu savo lovoj šiąnakt tyliai tyliai ir klausau, kaip už lango p...asi trys kikiliai.” Čia eilutė iš albumo “Aš kaip žąsis”, kuris M.A.M.A. ceremonijoje paskelbtas geriausiu. Šauni daina, kurioje sueiliuota Lietuvos TV, muzikos ir politikos žvaigždyno kasdienybė. Dainininkai ir politikai negudriomis metaforomis paversti žvėrimis. “Dar yra tipo mūsų karalienė grybų, o žvėrys sako, jai neteko niekad...” Tiek to, kas norės, susiras dainą ir pabaigą išklausys pats.
Atsimenu koncertą Vilniaus Kalnų parke, kai Egiui paklausus “jums patinka p...ti?”, 15 tūkstančių žmonių suošė iš pasitenkinimo. Vadinasi, p...ti patinka.
Kai turi reikalą su atlikėju, kuris prieš 15 metų savo moksleiviško amžiaus auditoriją džiugino hitais “Čiulpk tu” ir “Eik n...”, negali tikėtis, kad scenoje jis staiga prabils “Tele bim bam” ketureiliais. Tai žino ir apdovanojimų rengėjai, ir televizijos darbuotojai, ir, reikia manyti, gausiausiai iš visų Lietuvos atlikėjų jo koncertus lankanti publika. O jos dydis įspūdingas — vien gruodį į kasas žiūrovai sunešė per milijoną litų už bilietus į keletą SEL koncertų.
Žinoma, Egidijus galėjo ir susilaikyti. Bet nuėję į striptizo klubą jūs nesitikite, kad jame bus rengiama dorovinga popietė mažyliams su Kalėdų Seneliu, kūčiukais ir pliušiniais zuikiais.
Muzikantai kartais nusikeikia viešai, ir Egis dėl to nėra unikalus. Popmuzikos apdovanojimų ceremonija — ne vaikų darželis. Grupė “Guns N’Roses” kadaise Amerikos muzikos apdovanojimų ceremonijoje pasakė kalbą, sudarytą vien iš keiksmažodžių. Didieji muzikai skirti žurnalai spausdina muzikantų interviu su visais tais trumpais žodelyčiais, kurie anglų kalboje atitinka Egidijaus “bl...” ir “na...”. Šou žvaigždės — ne politikai. Joms viešumoje leidžiama šiek tiek daugiau.
Trys kartai scenoje per vieną vakarą, ir jokio skandalo? Būčiau pamanęs, kad Egidijui kas nors negerai. Dabar — viskas aišku. Išlaikęs savo stilių, nuoširdus iki beprotybės, kai nori verkti — verkia, nori keiktis — keikiasi. Jis — ne Merūnas ir ne Algimantas Čekuolis. Smokingo nevilki. Turimų gerbėjų neatstums, juolab pasakė tai, ką dažnas tėvas lepteli vaiko akivaizdoje, kai prakiūra vamzdis vonioje ar ant grindų krinta ryte paskubomis tepamas sumuštinis.
Būkite ramūs — populiariausios Lietuvos grupės dainas jūsų vaikai jau girdėjo internete ar bumbsinčias iš klasės draugų telefonų. Du papildomi žodelyčiai nieko nepakeis. Jei baiminamasi, kad paaugliams dabar atrodys kieta keiktis, jiems tai kieta atrodė ir iki M.A.M.A. Mano paauglystėje keiktis buvo kieta, nors per radiją transliavo “Vairą” ir “Rondo”.
Antras priekaištas. Ceremonija bloga, nes muzikantų pasirodymai buvo neįspūdingi.
Iš keliolikos atlikėjų, kurie pasirodė scenoje, labiausiai įsiminė lyg “Duracell” zuikis lakstantis Marijus Mikutavičius, į švieselėmis mirgančius narvus užsidarę “KeyMono”, prie fortepijonų atlikti jautraus numerio susodinti Mantas Jankavičius ir Ieva Narkutė, gigantiškas “Happyendless” dainininko Sauliaus Prūsaičio ledinukas, smagiai išsidirbinėjantis moteriškasis “LT United” šešetukas. Kaip lietuviškam renginiui — jau neblogai.
M.A.M.A. rengėjai sakė, kad kiekvienam artistui siūlė biudžetą daryti šou. Reikia suprasti, kad kai kurie atlikėjai pasiūlymu nepasinaudojo. Filosofinis klausimas: ar reikėjo atlikėjams leisti savo muziką pateikti taip, kaip jie įsivaizduoja, ar vis dėlto išprievartauti visus pasidabinti blizgučiais?
Viena vertus, tas “pasirodymų neįspūdingumas” yra nulemtas pačių atlikėjų kūrybos. Sunkiai įsivaizduoju grupę “Skylė”, savo bohemiškus megztinius iškeitusią į švarkus ir kaklaraiščius, o pasirodymą papildžiusią fejerverkais ir klounais su riedučiais. Arba rokerius “Freaks On Floor”, apstatytus “Tina Dance” šokėjomis apnuogintais pilvais. Bent pusei dalyvavusių grupių svarbiausia yra muzika, tai ir matėsi.
Neišradinėkime dviračio. Jei didžiausiose pasaulio ceremonijose Lady Gaga groja degančiais vargonais, prieš akis virsta ungurio ir undinės hibridu, tai nereiškia, kad tame pačiame renginyje savo dainelės ramiai negali groti vaikinukai su džinsais.
Trečias priekaištas. Scenoje mažai ekranų ir lempučių, trūko gero vaizdo.
Lempučių ir ekranų buvo daugiau nei bet kurio dalyvavusio artisto soliniame koncerte — jau šis tas. Vasarą pristatydami M.A.M.A. idėją jos autoriai, žinoma, kiek persistengė. Pažadas pranokti “Grammy” ceremoniją nebuvo nei rimtas, nei realiai įvykdomas. Ne tas finansinis kalibras, ir tai — tik viena priežasčių.
Pats ceremonijos prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas prisipažino, kad šou pavyko 60—70 procentų. Kitais metais, reikia tikėtis, procentų daugės.
Ketvirtas priekaištas. Renginyje trūko “bajerių”, buvo nelinksma.
Vienose apdovanojimų ceremonijose “bajerių” būna, kitose — ne. MTV apdovanojimų ceremonijose paaugliams juokaujama springstant, o, pavyzdžiui, “Grammy” stengiamasi laikytis rimtumo.
Šįmet M.A.M.A. bandė rinktis aukso vidurį — į sceną kvietė ir Vytautą Šapranauską, ir solidų kompozitorių Algimantą Raudonikį. Gal ir paslydo. Galima linkėti kitais metais apsispręsti, ar viską paversti “Auksiniais svogūnais”, ar vis dėlto pasirišti varlytes ir kurti oficialumo įspūdį.
Penktas priekaištas. Grojo nežinomi atlikėjai, todėl perjungėme kanalą.
Kai programoje vienas po kito išsirikiavo “Happyendless”, “KeyMono”, Leonas Somovas ir Jazzu, šio to panašaus buvo galima tikėtis. Artistai, kuriantys įdomią muziką, mėgstami ir vertinami kritikų ir dalies auditorijos, tačiau ta dalis nėra didžioji. Paskelbti reitingai sužlugdė viltį, kad nugalės žiūrovų smalsumas, noras galbūt pirmą sykį gyvenime išgirsti grupę “Freaks On Floor” įveiks meilę kitu kanalu tūkstantąjį kartą rodomiems Šuriko nuotykiams. Neįveikė.
Tačiau M.A.M.A. bent jau pabandė duoti eterį tiems, kurie surenka pilnus klubus didmiesčiuose ir kuria tai, kas muzikos pasaulio užkulisiuose vadinama “lygiu”. Gal ir anksti daryti tikslias išvadas, bet auditorija parodė, kad jai to nelabai reikia. Nuojauta ir prognozė — kitais metais to “lygio” ceremonijoje bus kiek mažiau, o kai kurių artistų vietą užims ne taip sudėtingai grojantys atlikėjai. Ant popsininkų bambantiems alternatyvos kūrėjams, kurie guodžiasi, kad negauna TV eterio, bet kurios laidos prodiuseris dabar galės ramiai parodyti šio renginio rezultatus.
Tragedija tai ar ne — retorinis klausimas. Per jėgą žiūrovams brukti tai, ko jie nebūtinai nori klausytis, — kapitalizmo amžiuje televizijai sunkiai paaiškinamas sprendimas. Bet, M.A.M.A., ačiū už mėginimą. Jei Lietuvoje dvidešimt paauglių nuspręs parsisiųsti įdomesnio lietuvių artisto įrašą, jau ir tai daro šalies muzikos paveikslą įvairesnį.