Galbūt ji ir atspindi žmogaus nusiteikimą tuo momentu, kai jo klausiama, bet niekas – nei klausiamasis, nei klausėjas – nežino, kaip pasielgtų valstybę, tėvynę ištikus realiam pavojui.
Patriotizmas, kaip ir meilė, yra paslaptis, neapskaičiuojama ir nenuspėjama, ir jokios sociologinės apklausos neatspindi tikrovės. Skamba sentimentaliai, iškart norėtųsi kokio nors riebaus, ciniško komentaro, tačiau be sentimentalių jausmų nebūtų ir nepriklausomybės.
Kažin ar mūsų tautos istorijoje yra buvęs sentimentalesnis, ašaringesnis ir drauge netikėtesnis visuomeninis judėjimas negu Sąjūdis.
Tiesą sakant, to kiekviename žingsnyje akis badančio staiga atsivėrusio jausmingumo niekas ir nesidrovėjo. Uždaro būdo, grūdinti ir mokyti nepasikliauti ir netikėti niekuo Lietuvos žmonės, ko gero, buvo patys atviriausi per visą savo istoriją.
Prisimenu savo jau mirusios motinos, Intos kalinės, įspūdžius iš pirmojo Sąjūdžio mitingo Klaipėdoje. Kaip ji pasakojo, ją apėmė dvejopas jausmas – baimė dėl galimų represijų ir kartu pasididžiavimo dar nemirusia dvasiškai tauta jausmas. Ji negalėjo patikėti, kad dar tiek daug žmonių susirenka į aikštes protestuoti.
Nors iki šių dienų be perstojo linksniuojame sovietinį mąstymą ir esame linkę jį įžvelgti net paprasčiausiame buitiškame žmogaus samprotavime.
Man regis, ekonominiu sunkmečiu iš viso nedera žmogaus klausinėti apie patriotizmą. Tai – skirtingi dalykai, ir žmogaus elgesys iš anksto nenuspėjamas.
Kas anksčiau kaip patriotus pažinojo Sausio 13-osios aukas? Bet nebūtina remtis pačiais iškiliausiais pavyzdžiais, pakanka ir paprastesnių gyvenimo atvejų.
Balotiruodamasis kaip Sąjūdžio remiamas kandidatas į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, Tauragėje klausiau pagyvenusios moters samprotavimų, kad jai visiškai neįdomu nei perestroika, nei galima Lietuvos nepriklausomybė, nes ji jau daugiau nei mėnuo negsaunanti nusipirkti dujų balionėlio. Ta pati moteris istorinėmis sausio dienomis priėjo prie manęs ir pasakė atvykusi ginti Lietuvos.
Manau, tokių žmonių anuo metu buvo daug ir niekas nesužinos jų apsisprendimo tikrųjų motyvų. Nereikia ir klausti. Reikia pasitikėti. Tomis pačiomis dienomis į mane kreipėsi žmogus iš M.Burokevičiaus kompanijos (jo pavardės be leidimo neturiu moralinės teisės minėti) ir pasisiūlė teikti visą informaciją, kas vyksta perversmininkų irštvoje. Kiek sugebėjo, tai jis ir darė. Ir visiškai nesistengė po visko užsikabinti medalio ant krūtinės.
Šimtus smulkesnių epizodų sunku ir išvardyti. Visi prisimename, su kokiu nepatiklumu ir net grasinant nauju partizaniniu karu buvo pasitikti rinkimus laimėję kairieji. Pasirodė, jie ne tik užtikrino užsienio politikos tęstinumą, bet sugebėdavo peržengti save susitarimuose dėl strateginių dalykų su dešiniosiomis partijomis.
Šiuo metu bandoma suskaičiuoti, kiek jaunų vyrų imtųsi ginklo, jei valstybei reikėtų gintis jėga. Bergždžios pastangos. Esu įsitikinęs, jog mūšin stotų visi, kas dar juda, net ir keikdami valdžią.
Tai nereiškia, kad jei patriotizmas yra tiek paslaptingas, jog pamatomas tik realaus pavojaus akivaizdoje, jį beprasmiška aptarinėti visuomeninėse diskusijose ir negalvoti, kaip ši šiais laikais ypač sudėtinga tema turėtų atsispindėti ugdant jaunąją kartą.
Ypač kai savanoriška emigracija iš šalies užvaldė ir senų, ir jaunų žmonių protus.
Nors įsigilinus į sudėtingas šiuolaikinių filosofų teorijas apie vartotojišką visuomenę bet kuriam entuziastui nusvirtų rankos, vis dėlto reikia bandyti.
Entuziastingas populiarus dainininkas, sugebantis sukelti nebanalius patriotinius jausmus, pradėjo naują politinę televizijos laidą „Pabandom iš naujo”. Pirmo pasirodymo tema tapo emigracija.
Nustebino projekto autorių sumanymas problemą parodyti abipusę, leidžiant atsiskleisti ir patiems išvažiavusiems, ir parodyti, kad valdžios vienpusis kaltinimas toli gražu ne visada yra pakankamai pagrįstas.
Patiko ir kitkas: pabandyti kalbėti be išankstinio nusistatymo, ironijos ar pašaipos.
Viena didžiausių Lietuvos problemų yra vis labiau prarandamas sugebėjimas kalbėti natūraliai, paprastai, be cinizmo sienos, kurią pasistatėme dėl iš pasąmonės kylančio pykčio, tarpusavio sąskaitų suvedinėjimo ir savo keršto valandos laukimo.
Visuomenė dirbtinai suskaldyta į teisiųjų ir pasmerktųjų grupes, klanus, apaugusius plepalais ir gandais.
Iškart po nepriklausomybės atkūrimo prasidėjusios pašaipos dėl dirbtinio patriotizmo siekė nebekartoti sovietinio pionieriško auklėjimo stiliaus, bet ne vienas natūralų tėvynės meilės jausmą pradėjo suprasti kaip atgyveną.
Ką reiškia anoniminiuose interneto komentaruose upeliais liejamas pyktis šia tema? Juos, kaip paaiškėjo, kurpia ne vien psichologinių problemų turintys žmonės, bet ir normalūs valstybės tarnautojai. Ar gali tokioje aplinkoje atsirasti patriotizmo jausmas?
Patriotizmas, kaip ir meilė, gali atsirasti tik esant geranoriškai atmosferai, kai pašnekovai girdi ir supranta vienas kitą, o ne patyliukais laukia, kuris kalbėdamas pirmas susimaus.