Nerimavau todėl, kad Europa akivaizdžiai atsidūrusi prie esminių permainų slenksčio, bet Lietuvoje tai tarsi nepastebima.
Savo skandaluose ir problemose paskendusi šalis iš esmės net nediskutuoja ne tik dėl ES ištikusios krizės, bet ir dėl to, kokia ši Sąjunga turi būti ateityje. Tarsi mes būtume ne ES nariai ir bet kokie pokyčiai, vykstantys Europoje, nelemtų mūsų ateities.
Diskusijų nebuvo girdėti ne tik plačiojoje visuomenėje, bet ir tarp politikų. Net aukščiausi šalies vadovai ir diplomatai iš esmės nieko neaiškino tautai dėl Lietuvos pozicijos permainų ES akivaizdoje.
O juk gruodį įvyko kone istoriniu vadintas ES aukščiausiojo lygio susitikimas. Jame priimti nevienareikšmiškai vertinami tolesnės ES integracijos sprendimai.
Ir štai šią savaitę pasigirdo kone pirmasis skardus balsas: garsių politikų ir politologų grupė paskelbė steigianti Europos federalistų sąjungą Lietuvoje (EFSL).
Nors EFSL tikslai suformuluoti gal kiek miglotai, aišku viena: Lietuvoje buriasi visuomenėje žinomų ir įtakingų žmonių grupė, kuri sieks, kad Lietuva atsisakytų kuo daugiau savo suvereniteto federacinės Europos naudai. Norima, kad dar daugiau sprendimų būtų priimama ne Vilniuje, o Briuselyje.
„Stipresnė vieninga Europa yra pirmiausia naudinga Lietuvos piliečiams. Lietuvos kaip valstybės ilgalaikis saugumas ir gerovė, mūsų įsitikinimu, taip pat priklauso nuo ES stiprumo ir gyvybingumo”, – aiškino vienas EFSL steigėjų politologas R.Grajauskas.
„Kiekvienas gali suprasti, kad kuo daugiau pinigų bus bendrame ES biudžete, tuo bus naudingiau Lietuvai. Lietuva dar ilgą laiką iš ES biudžeto gaus daugiau negu į jį įmoka.
Turbūt sunku tikėtis, kad JAV bus amžinai įsipareigojusios Lietuvos ir viso mūsų regiono saugumui.
Mes to norėtume, mes norėtume didesnio Amerikos vaidmens Europoje, bet atsižvelgus į realijas ilgalaikės perspektyvos požiūriu tikėtina, kad Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo Europos saugumo architektūroje mažės”, – toliau argumentus dėstė R.Grajauskas.
Galima būtų ir pasiginčyti dėl šių argumentų. Štai lyg tyčia šią savaitę ES žemės ūkio komisaras D.Ciolosas pareiškė, kad vienodos ES tiesioginės išmokos visų šalių žemės ūkiui neatspindėtų ekonominių skirtumų tarp šalių.
Suprask, Europos Komisija nepritaria, kad būtų panaikinta naująsias ES šalis diskriminuojanti mažesnių tiesioginių išmokų jų ūkininkams, palyginti su senųjų ES šalių žemdirbiais, tvarka.
Žinoma, tai – tik vienas pavyzdys. Tačiau jis iš esmės iliustruoja tai, kad didesnė ES integracija ir dar daugiau sprendimų atidavimas į Briuselio rankas nebūtinai bus palankus kiekvienam Lietuvos piliečiui, kaip teigia R.Grajauskas.
Juk dabar Lietuva kartu su kitomis diskriminuojamomis šalimis vis dar turi galimybių kovoti, kad diskriminavimas būtų panaikintas. Būtent tokia kova dabar ir vyksta – D.Cioloso pareiškimas yra atsakymas į Lietuvos ir kitų šalių pretenzijas, o iš esmės viskas bus sprendžiama tvirtinant naująjį 2014–2020 metų ES biudžetą.
Ar tikrai kovoti būtų įmanoma ar bent jau tai daryti būtų lengviau, jei daugiau galių būtų suteikta „viršnacionalinėms struktūroms”, už ką agituoja EFSL?
Kažin ar Lietuva jaustųsi ir saugesnė, jei JAV ir NATO teikiamas saugumo garantijas pakeistų ES karinių ir saugumo struktūrų vizija.
Net jei iš kol kas tik vizijos šios ES struktūros virstų bent kiek nors NATO primenančia jėga, reikėtų prisiminti, kiek pastangų ir Europos šalių pasipriešinimo teko įveikti, kol Baltijos šalys gavo net konkrečius NATO gynybos planus.
Jei ES gynybos struktūros užimtų ne mažytę konkrečią nišą, o siektų prilygti NATO, taptų sunku įsivaizduoti pačios NATO tolesnį egzistavimą.
Abejonių, ar tolesnė ES integracija tikrai atitiktų Lietuvos valstybės, jos saugumo ir piliečių interesus, tikrai galima būtų kelti ne vieną.
Trumpai diskusijai pasirinkau vien tuos teiginius, kuriuos viešai deklaravo EFSL steigėjai.
O kur dar daugelio ekonomistų nuogąstavimai, kad mokesčių suvienodinimas bent jau dabartiniu metu nebūtų naudingas ne vien Lietuvai, bet ir kitoms ES senbuves ekonomiškai pasivyti bandančioms valstybėms? Tuo tarpu vienodi mokesčiai – vienas tolesnės integracijos ir federacinės Europos pamatų.
Nekalbėjau dar ir apie tai, kad, bent jau mano supratimu, dabartinės daugelyje ES šalių ryškėjančios nacionalizmo problemos yra nulemtos per sparčios ES integracijos, kurios neremia paprasti Europos šalių žmonės.
Tokių ar panašių argumentų, dėl kurių tikrai būtų verta diskutuoti, galima rasti daugybę. Bet tuo pat metu būtina pripažinti, kad federacinės Europos privalumų – ypač nedidelei šaliai, į Europos šeimą visai neseniai grįžusiai su nemaža problemų kupra – taip pat būtų galima rasti.
Svarbiausia, kad Lietuvoje galbūt pagaliau prasidės diskusija, kurios verkiant reikėjo jau tikrai seniai. EFSL nariai agituos už savo idėjas, kas nors jiems prieštaraus. O žmonėms gal bus ne tik lengviau žinoti, bet ir suprasti, kur ir kodėl juda ne tik Lietuva, bet ir visa Europa.
Jos dalis, nors kartais tai lyg ir pamirštame, esame ir mes.