Viename naujienų portale emigrantai vadinami šalies išdavikais, o jau kito dienraščio svetainėje – tautos išganytojais. Tad natūraliai kyla klausimas – tai koks vis dėlto turėtų būti tobulas ar geras užsienio lietuvis? Koks jo įvaizdis lietuviams, likusiems tėvynėje, būtų priimtiniausias?
Formuoti užsienio „savus“
Nors mano amžius dar neleidžia sakyti „prisimenu, kai“, tačiau teko regėti pradžią, kai žiniasklaida prieš gerus penkerius metus kūrė atskirą skiltį savo interneto svetainėse apie užsienio lietuvius. Kiek nedrąsiai, bet buvo talpinama informacija apie vyksiančius renginius įvairių kraštų lietuvių bendruomenėse, interviu su įdomesniais išvykusiais – apie jų išgyvenimus, sunkumus bei džiaugsmus.
Šiek tiek vėliau šią skiltį papildė dar viena naujovė – publikuojamos apklausos, parodančios likusių tautiečių požiūrį į emigravusius. Žiniasklaida pradėjo ne tik informuoti išvykusių kasdienybę, bet ir formuoti emigranto įvaizdį. Ji stipriai prisidėjo, prisideda ir prisidės prie jo formavimo.
Žmonės, nemokėdami objektyviai atsirinkti informaciją Lietuvos žiniasklaidoje, dažniausiai aklai tiki mestelėtu jiems grūdu. O kaip pasakė rašytojas George'as Orwelas, „žmonės tik tuo, kuo žiniasklaida jiems liepia tikėti“.
Prisiminkime, kokius palyginimus arba antraštes esame skaitę laikraščiuose, žurnaluose, naujienų svetainėse, o ypač komentaruose: tautos išdavikai, parsidavėliai, ligoniai, pabėgėliai, bailiai. Žmonės tai skaito, žmonės tai kalba. Vienas kitas, kurių „išdavikas“ pats kur už Atlanto dirba ir gyvena – supranta, kad taip nėra. O kiti?
O kitiems tai ir lieka ekonominis tautos sunkumas, nes nepajėgiame surinkti visų mokesčių. Tauta skursta, nes jie PVM moka užsienyje ir užsieniui. O kur vadinamasis „protų nutekėjimas“ ir dar šimtas problemų...
Įvaizdžiu keliama įtampa
Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) atstovės Lietuvoje Ievos Davydenkos manymu, tokie emigrantus apibrėžiantys įvaizdžiai turi įtakos socialinės įtampos tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių susidarymui bei pastarųjų savęs vertinimui. Tai savo ruožtu paaiškintų emigravusiųjų nuomonę, jog Lietuvos visuomenėje dominuoja neigiamas požiūris į išvykusius.
„Žiniasklaida dažnai ieško itin skandalingų ir sensacingų naujienų, pateikia jas naudodama itin skambias antraštes, taip bandydama didinti savo skaitytojų aktyvumą ir tuo pačiu savo populiarumo reitingus. Taigi turime būti itin atsargūs spekuliuodami faktais bei juolab antraštėmis, kurios, užuot teikusios išsamią, objektyvią informaciją, verčia emigraciją bene labiausiai mitologizuota sritimi šiandienos viešojoje erdvėje“, - įsitikinusi I. Davydenko.
2008 metais „Vilmorus“ bei reorganizuoto Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atlikta apklausa parodė: net 81 proc. užsienio lietuvių mano, kad Lietuvos visuomenėje dominuoja neigiamas požiūris į emigravusiuosius. Net 30 proc. apklaustų bendruomenių narių mano, kad per pastaruosius 3-5 metus šis požiūris į emigrantus iš Lietuvos dar pablogėjo.
Tas pats precendentų neturintis bei vienintelis tyrimas parodė, kad dauguma Lietuvoje gyvenančių žmonių palankiai vertina važiuojančius dirbti į užsienį (net 74 proc.). Tyrimo rezultatai rodo, kad emigrantus palankiai vertina visos gyventojų grupės: ypač palankiai - jaunimas (83 proc.), turintys žemesnes pajamas (81 proc.), darbininkai (83 proc.).
Daugiau nepalankių vertinimų yra tarp pensininkų (24 proc.). Taip pat matyti, kad kuo gilesnė yra emigracijos patirtis, tuo palankesnis vyrauja požiūris į emigrantus.
Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos bei Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Irena Gasperavičiūtė mano, kad šiuo metu išvykusių lietuvių įvaizdis gerėja. Jie atstovauja įvairioms profesijoms, pradedant geru darbininku ir baigiant mokslininku, nors dažniau pasitaiko, kad su aukštuoju išsilavinimu dirba juodą darbą, tvarko namus. Pasak I.Gasperavičiūtės tai yra akivaizdu, kad taip vyksta dėl ekonominių priežasčių.
„Kadangi tikrai daug lietuvių dabar turi giminaičių užsienyje, užsienio lietuvių įvaizdis gerėja, – teigė I.Gasperavičiūtė. - Įvaizdis natūraliai keičiasi per bendražmogišką bendravimą. Jie nėra pabėgėliai, išdavikai, kurie išvažiavo ir iškart pradėjo kalbėti svetima kalba. Tai yra lietuviai, kuriuos sieja pati Lietuva – giminės, artimieji. Nuo savų šaknų nepabėgsi. Manyčiau, kad susipriešinimas tarp Lietuvos ir užsienio lietuvių išnyks – jis negali egzistuoti“.
O ką mano užsieniečiai?
Kaip ir būdinga mums, lietuviams, idėjų vedliais ir daugelio klausimų atsakymais tampa užsienio pozicija, užsieniečių nuomonės – „juk net jis taip sakė“. Tad užsienio lietuvio įvaizdis gimtajame krašte – aiškus. Koks jų įvaizdis tarp svetur gyvenančių kitataučių bei vietinių?
„Manyčiau, kad tai priklauso ir nuo paties emigranto, ir nuo šalies bei aplinkos, kurioje jis gyvena. Būtų išties naivu teigti, kad emigrantai Rusijoje – vargšai, Jungtinėje Karalystėje – nusikaltėliai, o Graikijoje – vien Lietuvos patriotai“, – teigė PLJS atstovė Lietuvoje.
I.Davydenko nuomone, kiekvienas lietuvis, gyvendamas svetur, tampa šalies mažuoju ambasadoriumi, skleidžiančiu žinią apie šalį ir save užsieniečiams: „Tik nuo jo paties įsitikinimų, požiūrio, asmeninių patirčių priklauso kokia ta žinia bus. Tačiau neabejoju, kad gerų ir blogų žmonių yra visur, nepriklausomai nuo tautos, o mes dažniau turėtume atkreipti dėmesį į tuos, kurie garsina mūsų mažytę šalį“.
Pasak PLB komisijos ir Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkės, lenkai į lietuvius žiūri kiek kitaip. Dar 1920 metais kovos tarp lenkų dėl žemių metu įvykęs kraujo praliejimas ilgai gyvavo žmonių sąmonėje.
„Pažymėtina, kad gyvavo ir labai ilgai išliko priešiškas vienas kitų vertinimas, požiūris. Galbūt dar ir dabar kartais nesantaikos elementas kyla iš tų pasąmonėje įsisenėjusių prisiminimų“, – apie rytinėje Lenkijos dalyje gyvenančių lenkų požiūrį dėstė I.Gasperavičiūtė.
Šių dienų Vilniaus bei Varšuvos politikų nesutarimai atitinkamai veikia ir visuomenių požiūrius, nors lenkai kaimynine Lietuva vis vien domisi.
„Lenkijos viduryje gyvenantys lenkai mus vertina kiek kitaip. Jiems mūsų kultūra yra sakyčiau labiau egzotiška. Juos domina kalba, kultūra, visa tai kas vyksta pas mus“, – tikino I.Gasperavičiūtė.
Kanadoje, Toronte gimęs ir užaugęs prelatas Edmundas Putrimas yra plačiai žinomas Šiaurės Amerikos, Europos, Pietų Amerikos lietuvių bendruomenėse, 2003 metais Lietuvos Vyskupų Konferencijos buvo paskirtas delegatu užsienio lietuvių katalikų sielovadai, taip pat yra PLB sielovados reikalų komisijos pirmininkas. Jis teigė, kad JAV, Kanadoje ir kitur svetimtaučiai labai dažnai lietuvius mato kaip užsidariusią bendruomenę, dažnai primenančią getą.
Lietuviai jiems pasirodo izoliuoti, kadangi daugiausia laiko praleidžia savo aplinkoje. Prie tokio įvaizdžio minimi ir kiti žinomi lietuvių apibūdinimai.
„Apskritai, lietuviai yra geri darbininkai. Giriami statybininkai. Jie atlieka visus darbus, kuriuos kiti gal net nenorėtų dirbti. Pažymėtina, kad nuo juodo darbo nukenčia šeima“, – pasakojo Kanadoje gyvenantis E.Putrimas.
Prelatą stebina didėjantis nusikalstamumas – tai dar vienas lietuvių įvaizdžių. Jis teigė, kad po vieno tautiečio padaryto nusikaltimo atsakomybė krenta ant visų lietuvių pečių.
„Dabar buvau Islandijoje. Viena iš nusikalstamiausių etninių grupių šioje šalyje yra lietuviai. Patys lietuviai, gyvenantys ten, bijo reikštis, kad jie iš Lietuvos. Lietuvis tampa nepasitikėjimo objektu. Jeigu vienas nužudo, tai atrodo, kad žudo visi“, – tikino Kanadoje gyvenantis prelatas.
Tobulo emigranto formulė
Amerikos lietuviai yra turtingi, steigia savo labdaros fondus, remia jaunimą, švietimo programas, kultūros išsaugojimą, bet tėvynėje gyvenantys lietuviai nemėgsta jų veidmainiškumo.
Lenkijoje esantys mūsiškiai pasižymi dideliu tikėjimu, patriotiškumo dvasia, brangina vertybes bei tradicijas.
Rusijos lietuvis atrodo vis tas pats paprastas ir „svoj čelovek“ (liet. - savas žmogus) – suprantantis iš pusės žodžio bei skolinantis ne tam, kad gražintum – kad padėtų. O jei sumaišius ir sudėjus jų savybes į vieną emigranto formulę? Koks įvaizdis galėtų būti priimtinas tautiečiams čia, Lietuvoje?
„Tobulas užsienio lietuvis – siekiamybė, kaip ir kiekvienas dalykas, kurį norėtume matyti tobulu. Mano manymu, jis turėtų pasižymėti trimis savybėmis: noru tobulėti, pagarba savo šaknims bei pozityvumu“, – teigė PLJS atstovė Lietuvoje I.Davydenko.
Pasak I.Gasperavičiūtės, tobulas užsienio lietuvis privalėtų stiprinti mūsų valstybę ir daryti tam tikrus sąmoningus darbus, kad išliktų lietuvių tauta.
„Tobulas lietuvis yra tas, kuris sugrįžta į Lietuvą. Jis tokiu būdu užtikrina tęstinumą. Pavyzdžiui, tobula tai, kad mama vieną vakarą prie televizoriaus savo vaikams verčia animacinius filmukus iš anglų į lietuvių kalbą. Vaikai užauga kalbėdami net be akcento. Kita – tobulas lietuvis, kuris savo vaiką veža kiekvieną rytą 30 kilometrų į lietuvišką mokyklą ir popiet parsiveža, – keletą pavyzdžių pateikė Lenkijoje gyvenanti moteris. - Suvokimas, sąmoningumas – reikia suvokti, kad lietuvybė yra tokia vertybė, kuriai aš turiu užtikrinti tęstinumą ir dėti pastangas, kad galėčiau padaryti kažką gero Lietuvai ir tautai, nors tai gali kainuoti pinigų, laiko“.
Tuomet Kanadoje gyvenantis prelatas E.Putrimas juokavo, kad perskaitęs šį klausimą sau užsirašė: „kas yra superlietuvis?“. Pasak jo, ši tema yra labai aktuali ir įdomi, tad, jo manymu, lietuvis turėtų laikytis ketvirto Dievo įsakymo.
„Nėra lengva atsakyti. Mano nuomone, jeigu kiekvienas iš mūsų gerbsime ketvirtąjį Dievo įsakymą – gerbk savo tėvą ir motiną – tai tuomet gerbsime ir savo tikėjimą, tautinę tapatybę, kalbą ir kultūrą“, – kalbėjo E.Putrimas.