Kada atėjo sunkmetis, geriausiai žino komunalininkai. Juk pažvelgus į bet kurį atliekų konteinerį galima nustatyti gyventojų piniginių storį.
63 metų Adolfas Sadkevičius visą gyvenimą dirbo komunalininkų įmonėje VSA. Anksčiau jos darbuotojai ne tik šiukšles veždavo, bet ir gatves laistydavo, šviestuvus remontuodavo, žmonių palaikus veždavo, valkataujančius kates, šunis gaudydavo ir atlikdavo daugybę kitokių darbų.
Inžinierius A.Sadkevičius žino – po Kalėdų, Naujųjų metų prasideda darbymetis. Mat į atliekų konteinerius keliauja viskas, kas lieka po švenčių. O šiukšlių surinkimas, kaip ir kitos komunalinės paslaugos, – rimtas dalykas. Juk Rusijoje komunaliniam ūkiui tirti buvo sukurtas net mokslo tyrimų institutas.
– Šiukšlių vežėjai sako, kad po švenčių stiklo taros padaugėja 40 procentų. Ko konteineriuose tuo metu daugiau pasitaiko – alkoholinių gėrimų butelių ar įvairių stiklainių, indelių? – paklausė A.Sadkevičiaus „Sostinė”.
– Be abejo, po Kalėdų, Naujųjų metų sutikimo stiklo taros konteineriuose gerokai padaugėja. Juk švenčiama ne vieną dieną. Štai neseniai einu Visoriuose, žiūriu – prie konteinerių du benamiai stovi.
Vienas iš konteinerio ištraukia butelį su alkoholio likučiais. Atsuka kamštį, išpila ant žemės. Klausiu – ko neišgėrei? O jis išdidžiai atsako: „Darbe negeriu!”
Taip, stiklo taros po švenčių daugiau, bet dar daugiau išmetama įvairių pakuočių. Žvilgtelėjęs į bet kurį konteinerį gali pasakyti, kad šventės praėjo. Juose pilna tortų, silkių, įvairių mėsos gaminių pakuočių.
Kai VSA iš valstybinės įmonės tapo privačia bendrove, pasikeitė daug darbuotojų. Atsimenu, kaip tuometis direktorius liepė į įmonės kiemą atvažiuoti šiukšliavežiui ir jį ten iškrauti. Vadybininkų jis paprašė viską išrūšiuoti – į atskiras krūvas sudėti stiklą, popierių, metalą.
Taip direktorius bendrovės vadybininkus supažindino su konteinerių turiniu. Juk jie nusimanė apie atliekų surinkimą, išvežimą, bet kas tos atliekos – nežinojo.
Stiklo taros konteineriuose apmažina benamiai. Kartais stebiu jų darbą. Galima sakyti, kad jie net savo grafikus yra susikūrę. Prie konteinerio ateina vienas, paskui – kitas. Ir taip kartojasi kasdien, tuo pačiu laiku.
Beje, benamiai iš konteinerių surenka ne tik stiklo tarą, bet ir kitokias antrines žaliavas, kurias galima parduoti.
– Anksčiau buvo skelbiama, kad 44 procentus iš daugiabučių namų surenkamų atliekų sudaro biodegraduojančios. Tarp jų – nemažai ir maisto produktų. Ar vilniečiai maistą išmeta ir sunkmečiu?
– Maisto konteineriuose gerokai sumažėjo. Ir jo vis dar mažėja. Vilniečiai turbūt perka mažiau, suvartoja viską, stengiasi nesupūdyti, nesusendinti maisto produktų.
Prisimenu sovietinius laikus, kai Fabijoniškėse buvo vienas miesto sąvartynų.
Pašiūrėse prie jo gyveno benamių kolonijos. Kai kurie jų net paršus augindavo, juos penėdavo maisto atliekomis, kurių rasdavo sąvartyne.
– Ar vilniečiai dažnai su šiukšlėmis išmeta vertingų daiktų?
– Aišku, visko pasitaiko. Turbūt ir bus. Žmonėms būdingas išsiblaškymas.
Į atmintį įstrigo viena istorija. Motina išmetė senus sūnaus sportbačius, kuriuos jis buvo palikęs balkone.
Radęs juos sąvartyne, benamis parsinešė į pašiūrę. Po kurio laiko jis sumanė batus pasimatuoti. Bet koja niekaip nelindo į vidų. Pakrapštęs bato viduje benamis ištraukė tuomečių 250 tūkstančių Vokietijos markių.
Nuvažiavęs į sąvartyną sūnus rado jo sportbačius priglaudusią benamių porą. Tai nebuvo labai sunku. Tereikėjo sąvartyne besikapsčiusių valkatų paklausinėti, kas pastarosiomis dienomis kėlė puotas.
Atsimenu ne vieną atvejį, kai vilniečiai, atvažiavę į mūsų įmonę, klausdavo, kurioje sąvartyno vietoje šiukšliavežis išpylė šiukšles iš jų kiemo. Visi jie aiškindavo taip pat – esą per neapsižiūrėjimą išmetė dokumentus.
Man nekart kilo įtarimas, kad žmonės ne tik dokumentus dėl išsiblaškymo išmetė, bet nenorėjo prisipažinti, ką prarado. Ne vienas važiavo į sąvartyną, ieškojo tarp atliekų to, ką išmetė.
– Ar Vilniuje yra rajonas, kuriame benamiai prie konteinerių galėtų taip prabangiai gyventi, kaip rusų humoro serialo „Naša Raša” veikėjai Rubliovkoje?
– Atsimenu vieną sceną iš šio serialo, kai benamis, paėmęs alaus skardinę, nepatenkintas rėkia: „Išmetė, nes rytoj jo vartojimo terminas baigsis.”
Alkoholio, cigarečių dar neseniai rasdavo benamiai ir sąvartynuose aplink Vilnių. Nes į juos būdavo vežami sulaikyti kontrabandos kroviniai. O pareigūnai nesivargindavo stebėti, ar viskas sunaikinama.
Miesto rajonai šiukšlėmis iš tiesų labai skiriasi. Kodėl Šnipiškės vadinamos Šanchajumi? Todėl, kad ten vilniečiai gyvena dar be kanalizacijos, o kiemuose stūkso lauko tualetai.
Bet ne visi tenykščiai gyventojai jais naudojasi. Atsikelia rytais, nueina prie konteinerio su puodu ar kibiru ir šliūkšteli į jį. Net benamiai po tokius konteinerius vengia knistis.
Turtingesnių sostinės rajonų gyventojai yra įpratę nebenešiojamus drabužius sudėti ar sukabinti prie konteinerių.
Ten galima rasti ir labai brangių drabužių. Skurdesniuose rajonuose to nepamatysi.
Suprantama, benamių gyvenimas seriale „Naša Raša” pagražintas. Realybė kitokia. Štai vienas Vilniaus sąvartyno gyventojas, kuriam supūliavo kojos pirštas, pats sau atliko operaciją. Tiesiog nusikirto pirštą.
Visai kitoks yra lietuvių filmas „Stebuklų laukas”. Kariotiškių sąvartyne gyvenantys benamiai jame tokie, kokie yra.
Kažin kaip dabar atrodytų naujasis Kazokiškių sąvartynas, jei jiems būtų leidę jį okupuoti. Tokių užmačių benamiai turėjo. Jie guldavo po šiukšliavežių ratais. Esą leiskite kartu sunkvežimiais į sąvartyną ir mus.
– Atliekų surinkimas dabar ir sovietmečiu smarkiai skiriasi. Bet galbūt anais laikais būdavo galima įžvelgti ir privalumų? Juk kieme laukdami atvažiuosiančio šiukšliavežio kaimynai pasikalbėdavo, sužinodavo, kas kaip gyvena, bėdas pasipasakodavo.
– Atliekų konteineriai – patogus dalykas, kada nori – tada išmetei šiukšles.
Bet tais laikais, kai nebuvo konteinerių ir tekdavo laukti į kiemą atvažiuojančio šiukšliavežio, buvo ir privalumų.
Žmonės per tas keliolika laukimo minučių sužinodavo visas namo naujienas.
Tada nepasitaikydavo atvejų, kad gyventojas nežinotų, kas gyvena aukštu žemiau ar aukščiau. Nereikėjo saugios kaimynystės, bendruomenių kūrimo programų.