Pats esu dirbęs kruiziniuose laivuose 1990-ųjų pradžioje, kai ir tuomet modernūs kruiziniai laivai buvo vadinami neskęstančiais.
Plaukiojantis kurortas
Plaukiau „Costa Cruises“ kruizu po Viduržemio jūrą prieš kelis metus ir... „užsikabliavau“. Būti ekipažo nariu ir keleiviu – nepalyginamas potyris. Pirmojo kruizo įspūdis liko toks didelis, kad pernai spalį vėl sugrįžau į Romą, Čivitavečiją, plaukti kruizą didžiausiu kompanijos laivu „Costa Concordia".
Niekas nesijaudino dėl to, kad per laivo krikštynas, kaip matote vaizdo siužete, į jo bortą sviestas šampano butelis nesudužo.
Atostogos buvo puikios, bet dabar spėlioju, ar kitą kartą išsileidžiant į jūrų kelionę, nepersekios „Costa Concordia“ paskenduolis...
„Costa Concordia“ – beveik trijų šimtų metrų ilgio, keturiasdešimt metrų pločio ir dvylikos denių kruizinis laivas, beje, didžiausias „Costa Cruises“ 15 laivų flotilėje.
Šiame plaukiojančiame kurorte gali plaukti 5 tūkstančiai žmonių – 3780 keleivių ir beveik pusantro tūkstančio ekipažo narių.
Kurortas jūroje 50 tautybių keleiviams siūlė apie 20 barų, 5 restoranus, visą parą veikiantį kazino, du baseinus, 4 viešas sūkurines vonias, 3 bufetus, skaityklą-biblioteką, interneto kavinę, vaikų žaidimo kambarius, vaistinę, gydytojo paslaugas.
Tikintiesiems įrengta bažnytėlė, kurioje mišias kiekvieną dieną laikė laivo kapelionas. Laive taip pat įrengtas milžiniškas SPA, krepšinio aikštelė, fitneso klubas ir net buvo galimybė pasivažinėti „Formulė-1“ lenktyniniu automobiliu.
Galbūt kam nors atrodo, kad norint patekti į tokį jūrų milžiną, reikia sugaišti ne vieną valandą laukiamojoje salėje pildant dokumentus, bet taip nėra – palaukiau vos pusvalandį ir buvau pakviestas embarkacijai – įlaipinimo į laivą procedūroms.
O jos Europos Sąjungos piliečiams – labai paprastos, tereikėjo kruizų kompanijos atstovui kyštelėti po nosimi savo asmens kortelę. Tai padarius jis išdavė laivo kortelę, kurią galėjau naudoti laive daugeliui tikslų – mokėti už baro gėrimus, ekskursijas, ji taip pat savaitę tarnavo ir kaip identifikacijos kortelė.
Kadangi „Costa Cruises“ yra italų kruizinė kompanija, todėl dauguma keleivių – apie 80 procentų – buvo italai, o italų kalba – vyraujanti kalba laive.
Tačiau laive buvo 7 oficialios kalbos: italų, ispanų, anglų, prancūzų, vokiečių, rusų ir... kinų.
Instruktažas kaip gelbėtis – tik trečią dieną
Jau per pirmą „Costa Concordia“ kruizą laivu „Costa Victoria“ prieš trejus metus su kitais keleiviais smagiai juokėmės, kad, išvarginti kelionės į Italiją, prasnaudėme laivo keleiviams privalomą dalyvauti, taip vadinamą, „board drill“ – instruktažą, kaip evakuotis iš laivo – lipti į gelbėjimo valtis – kilus laive gaisrui ar jam skęstant. Kažkas pajuokavo: „Gal „bodrilio“ visai nebuvo?“.
Prisipažinsiu: tuomet gūžčiojau pečiais – kaukianti, ausis kurtinanti sirena - signalas eiti prie numatytos gelbėjimo valties – pažadintų iš miegų ir numirėlį...
Prisiminiau, kad dirbant pačiam laivuose, evakuacijos instruktažas buvo vykdomas jau pirmąją kruizo dieną, kruiziniam laivui vos išplaukus į kelionę.
Keleivių dalyvavimas „bodrilyje“ buvo griežtai kontroliuojamas, o ekipažo narys, neatvykęs į privalomus evakuacijos mokymus, galėjo prarasti darbą.
Išplaukus į kruizą „Costa Concordia“ laivu, toks evakuacijos instruktažas įvyko tik trečiąją septynių dienų kruizo dieną. Prisimindamas jaunystės jūrų odisėjas, nusistebėjau, kad saugumo reikalavimai per 20 metų gerokai pasikeitė.
„Mūsų“ gelbėjimo valtį nuleidžiantis vaikinas, italų žemesnysis karininkas, nuolat šypsojosi. „Costa Concordia“, kaip ir „Titanikas“, yra neskęstantis. Bet tvarka yra tvarka“, - skėsčiojo jis.
Beje, evakuacijos instruktažas, regis, ne tik keleiviams, bet ir daliai ekipažo buvo tarsi pramogos dalis. Vėl pasigedau tokiems veiksmams įprasto griežtumo ir tvarkos.
Laivo fotogalerijoje vėliau buvo galima įsigyti nuotraukų, užfiksavusių evakuacijos akimirkas - už 20 eurų.
Kinai laive ir glumino, ir erzino
Juokauju, kad „Costa Concordia“ laive teko būti ir „istorinio“ virsmo liudininku – tai buvo pirmasis „Costa Concordia“ kruizas per penkerius metus, kuomet kinų kalba dėl itin padidėjusio keleivių iš Kinijos srauto tapo oficialia.
Vadinasi, ja buvo pranešami visi svarbiausia pranešimai per laivo garsiakalbį, kinų kalba buvo parengti meniu, ekskursijų ir laivo veiklos programos.
Juokinga prisiminti: jeigu pranešimas anglų kalba užtrukdavo pusę minutės, tai tam pačiam pranešimui kinų kalba reikėjo dviejų minučių.
Išklausęs pranešimus penkiomis romanų grupės kalbomis ir rusiškai, klausantis dži-džiau-či-čiau dvi minutes, atrodė, kad kažkas plaktuku stuksena į pakaušį.
Bet, rimtai kalbant, pasaulis nusilenkia kinų hegemonijai – sparčiai kylant kinų ekonomikai ir gyvenimo lygiui, kinai tampa itin svarbi pasaulinio turizmo ekonomikos dalis.
Dar prieš trejus metus kruize nemačiau nė vieno kino keleivio ir vos vieną kitą ekipažo narį, daugiausia skalbinių skyriuje. Šiais metais hieroglifų šalies keleiviai sudarė apie dešimtadalį visų keleivių, o tarp ekipažo narių jų taip pat labai daug.
Akivaizdu, kad kinai plūsta ne tik į Vakarų Europą, bet, neabejoju, jau kitą vasarą jų turistų minios pasieks ir Lietuvą, Vilnių ir mūsų Palangą.
Italų kruizinė kompanija puikiai pasiruošė kinų invazijai pasirūpindama kiniškai kalbančiais ekskursijų specialistais, kinų kalba meniu, programomis.
Ar Lietuvos kurortai jau dabar galvoja apie tai, kaip geriau ir svetingiau sutikti kinų turistus, suteikti jiems paslaugas kinų kalba?
Esu labai atviras visoms kultūroms, bet kinai kruiziniame laive šiek tiek erzino ir glumino.
Dažniausiai jie vaikščiojo dideliais būriais – ištisomis šeimomis ar net giminėmis.
Nors plieskė saulė (buvo daugiau negu 30 laipsnių karščio), per visą kruizą nemačiau nė vieno kino besipliuškenančio baseine ar sūkurinėje vonioje – net ir kaitinant Viduržemio saulei kinai bindzeno apsimovę kelnes, o kinės – ilgus sijonus.
Keista buvo stebėti, kaip kai kurie jų bendravo laive vieni su kitais... racijomis. Paprastai kinai tampydavosi su savimi masyvias fotokameras ir it ateiviai iš kitos planetos fotografuodavo net laivo interjero detales.
O į laivą kinai sugrįždavo su už save didesniais pirkinių krepšiais.
Prisilietimas prie istorijos
Laivas kiekvieną dieną, išskyrus ketvirtadienį, dažniausiai anksti ryte įplaukdavo vis į naują uostą.
Išplaukę savaitės kruizui sekmadienį, pirmadienį beveik visą dieną praleidome Savonoje, pusdienį antradienį – Barselonoje, trečiadienį – Palma de Maljorkoje, penktadienį – Maltoje, o šeštadienį – Palerme.
Visa Italija yra tarsi vienas didelis muziejus. Pavyzdžiui, Savona didžiuojasi savo žymiausiais kraštiečiais – Kristupu Kolumbu, kuris gyveno namelyje kalnuose (tiesą pasakius, yra ir kitų nuomonių dėl to) prieš išsileisdamas į jūrų žygius, ir Džiuzepe Maziniu, kuris Italijoje prilygsta lietuvių J.Basanavičiui Lietuvoje – jis sujungė Italijos įvairias žemes į vieną valstybę.
Barselona pribloškia nuostabia, gyva ir vibruojančia didmiesčio atmosfera, stulbinančia Sagrada Familia katalikų bažnyčia, nuostabiais žinomiausio ispanų architekto Antoni Gaudi architektūriniais sprendiniais.
Malta per visą istoriją buvo žinoma kaip Viduržemio jūros didžiausia ligoninė su geriausiomis medicininėmis paslaugomis – įvairiais laikmečiais per įvairius karinius konfliktus sužaloti regiono kariai, civiliai gyventojai buvo gabenami gydymui į Maltą.
Jos sostinėje yra nemažai architektūros paminklų, kurie yra sąmoningai nerestauruojami, o tik konservuojami dėl vienos labai praktiškos priežasties – Holivudas ir kitos didžiausios kino industrijos stato Maltoje istorinius filmus, kurie jų kūrėjams – ir Maltai! – atneša milijonus tvirčiausios valiutos.
Palermas, kuriame „Costa Concordia“ sustojo dienai, yra Sicilijos ir Palermos sričių sostinė.
Nors italai sako, kad mafija regione buvo jau seniai sunaikinta, regis, Palermas iki šiol sėkmingai parduoda savo įvaizdį – siūlo tūkstančiams turistų atributiką, susijusią su žymiausiais Sicilijos mafijos veikėjais. Žinoma, Palermas žymus ne tik dėl čia klestėjusių gangsterių – miesto istorija, siekianti penkis amžius iki Kristaus, yra persipynusi įvairiomis kultūromis, tikėjimais ir papročiais.
Ko gero, dabar į lankytinų vietų sąrašą reikėtų įrašyti ir Italijos Džiljo salą, prie kurios krantų nuskendo šio amžiaus „Titanikas“ – „Costa Concordia“.