Trakuose vykusiame politikos strategų susitikime dalyvavusi
ekspertė taip pat teigė matanti visas prielaidas dar glaudesniam
Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimui gynybos srityje.
- Kaip vertinate jūsų parlamento deklaraciją, kad Švedija yra
pasirengusi padėti Baltijos šalims užpuolimo atveju? Ar ji kokiu
nors būdu yra įgyvendinama praktiškai, ar kariškiai šiuo
atžvilgiu atlieka savo planavimą?
- Rezoliucija sako, kad Švedija neliks pasyvi, jei bus įvykdytas
Europos Sąjungos (ES) ar Šiaurės šalių, įskaitant ir Baltijos
šalis užpuolimas. Manau, šiuo atveju dauguma žmonių galvoja apie
Baltijos šalis, kadangi tai regionas, kur agresija yra buvusi. Buvo
agresija, kibernetinė ataka prieš Estiją. Švedija padėjo
tinkamomis priemonėmis.
Valdžia sako, kad tokia pagalba gali būti suteikiama įvairiais
būdais. Jie tikrai neatmeta karinės pagalbos, tačiau nori
išlaikyti visų mintis nukreiptas į platų spektrą, kadangi
grėsmės dabar gali pasireikšti įvairiais būdais. Gali būti
karinis užpuolimas, gali būti kibernetinė ataka. Prieš karinį
užpuolimą tikriausiai būtų kibernetinė ataka, kadangi tai labai
efektyvus būdas nukenksminti šalį.
Pagal mano pačios interpretaciją, tai yra tikrovės kodas.
Švedija yra susijusi su saugumu jos kaimynystėje, ir jei kas nors
nutiktų kuriai nors iš Baltijos šalių, tai būtų grėsmė ir
Švedijai. Tai buvo natūralus būdas išreikšti švedišką
suvokimą, kad čia visi mes esame drauge, nepaisant to, ar
priklausome NATO ir ES. Daugelis žmonių mano, kad pagrindinė
karinė pagalba Baltijos šalims ateitų iš NATO, bet, žinoma, tam
tikras vaidmuo gali tekti ir Švedijai, ypač ankstyvajame konflikto
etape. Valdžia nieko neatmeta, tačiau jie taip pat nenori būti
labai konkretūs.
Švedijoje šiuo atžvilgiu vyksta įvairus darbas ir yra du
dalykai: kaip suteikti pagalbą ir kaip gauti pagalbą. Kadangi šioje
deklaracijoje taip pat yra sakinys teigiantis, jog Švedija to paties
tikisi iš kitų šalių. Mano nuomone, tai stebėtina, nes mes vis
dėlto nesame Aljanso šalis. Manau, tai yra natūralus Švedijos
politikos vystymasis. Tai yra vienašališka deklaracija ir jos
interpretavimas priklauso tik Švedijai. Dėl formos ir laiko nuspręs
Švedija, bet aš tvirtai tikiu, kad tai labai rimtas dalykas iš
Švedijos pusės.
- Lietuvos valdžia nuolat pabrėžia siekį gynybos srityje bendradarbiauti su Šiaurės šalimis. Ar matote tam politinį klimatą Švedijoje ir kitose Šiaurės šalyse? Kurios karinio bendradarbiavimo sritys jums atrodo labiausia perspektyvos?
- Manau, kad tam yra labai geras klimatas. Visos Šiaurės ir
Baltijos šalys mąsto panašiai, todėl niekas nebus daroma NATO ar
ES sąskaita. Šios organizacijos Šiaurės ir Baltijos šalių
bendradarbiavimą mato kaip teigiamą dalyką, kadangi taip
įgyvendinama tai, ką šalys yra sutarusios daryti šiose
organizacijose. Šiuo atžvilgiu problemų nėra iš jokių pusių.
Įsivaizduoju, kad bendradarbiavimui tinka daugelis sričių.
Baltijos šalys galėtų būti įtrauktos į bendrus įsigijimus,
bendrus tyrimus, bendras pratybas. Kovinės grupės taip pat nėra
problema, Estija ten jau yra.
- Vienas iš jūsų mokslinių projektų yra pavadintas „Mažos
šalies gynyba“. Kokie, jūsų nuomone, turėtų būti Baltijos
šalių prioritetai užtikrinant savo teritorijos gynybą, ar manote,
kad teritorinė gynyba vis dar yra nacionalinės gynybos politikos
šerdis?
- Aš labiau esu įsitraukusi į Švedijos nei kitų šalių
reikalus. Su Baltijos šalimis apskritai nedirbau. Bet gali pasakyti,
kas galioja Švedijos, kuri bent jau gyventojų skaičiumi taip pat
yra maža šalis, atžvilgiu. Viskas turi būti daroma kartu su
kitais, taip pat ir teritorinė gynyba, nors mes ir nesame NATO
nariai. Mes neturime ir niekada neturėjome jokios galimybės
pasirūpinti savo pačių teritorine gynyba, jei, pavyzdžiui, Rusija
nuspręstų pulti visa jėga. Nebūtų jokių galimybių. Taigi
Švedijos strategija buvo paremta galimybe pasiekti išorės karo, jei
jie į Švediją nukreiptų tik dalį savo pajėgų. Tačiau visa tai
istorija. Šiandien Švedija save ir savo teritorinę gynybą įsivaizduoja kaip žymiai didesnio projekto dalyką. Tokiu atveju mes
turėtume daryti tai su kitomis šalimis. Atskira ataka prieš
Švedija yra sunkiai suvokiama, atskira ataka prieš Baltijos šalis,
mano nuomone, taip pat yra sunkiai suvokiama. Net jei kartais
santykiai su Rusija yra problematiški, Rusija labai gerai supranta,
kad jūs esate NATO nariai.
Nors nė vienas atskiras NATO narys negali būti visiškai tikras
dėl to, kada ir kaip NATO ateis, NATO ateis. Man atrodo, daug
svarbiau yra ne karinis teritorinis užpuolimas, o tai, kaip atsakyti
į tokias pasaulines grėsmes: kaip elgtis Artimuosiuose Rytuose, ka
daryti su Iranu. Aš matau Baltijos šalis kaip ir kitas šalis
įsitraukusias, aktyvias ir turinčias žodį. Esmė yra ne kokioje
nors izoliuotoje vietoje esančioje, savo teritorine gynyba
besirūpinančioje šalyje, o tai, kad mes esame pasauliniame
lygmenyje ir bandome padaryti, ką galime su savo idėjomis ir
ištekliais. Jūs tai darote. Jūsų kariai buvo visur, jūs parodėte
solidarumą, žinias ir įsitraukimą. Mano nuomone, tai pagrindinis
dalykas.
- Ar mažos šalies gynyboje, jūsų nuomone, yra esminis skirtumas
tarp profesionalios ir šauktinių kariuomenės?
- Pamatysime. Dabar tai labai didelis klausimas Švedijoje ir apie
tai buvo labai daug diskutuojama. Daug žmonių, taip pat ir aš,
matėme šauktinių kariuomenės privalumus. Kai jauni vaikinai, ypač
imigrantai, patekdavo į labai švedišką lavinimo procesą, tai
suvienijo šalį. Taigi daugelis mūsų su tam tikrų liūdesiu
žiūrime, kaip ji dingsta, bet tuo pat metu suvokiame, kad atėjo
laikas jos atsisakyti. Mes turime su tuo susitaikyti, nes reikia
mažiau žmonių. Taigi turime tai daryti finansiškai efektyviu
būdu. Tikiu, kad tie, kurie yra atsakingi už tai, padarys viską,
kad ne šauktiniai kariai būtų tokie pat kaip ir kiti žmonės, kad
jie visuomenės dalimi.